Pamario kronikos motyvais.
Bet koks personažų panašumas į tikrus veikėjus – joks atsitiktinumas.
Anądien, regis, tai nutiko prieš pat Kalėdas, kunigas šitaip kalbėjo iš sakyklos:
- Labai džiaugiuosi, kad Šilutėje yra tiek daug gerų žmonių, parėmusių mūsų norą atgaivinti parapijos namus. Svarbiausia, kad jie nedavė jokių įpareigojimų, nereikalavo garbinti jų iš sakyklos. Vadinasi, jie tai daro iš širdies…
Esu labai dėkingas jūsų merui Vytautui – jo pavardės nesakysiu, nes patys labai gerai ją žinote. Tai nuostabus žmogus. Jis nė vieno karto nepasakė, kad neturi laiko. Visada padeda kaip tik gali…
Šitai girdėdamas Vytautas – jis stovėjo pačiame maldos namų viduryje, tirštai apsuptas Šilutės parapijiečių – ėmė vaizduotis, kaip visi aplinkui jam šypsosi ir pagarbiai taria jo vardą. Dar jis įsivaizdavo, kaip žmonės rikiuojasi į eilę prie balsadėžės, padrąsindami vienas kitą ir kitus, dar neapsisprendusius, jo tiek ilgai lauktais ir išsvajotais šūksniais „Už Vytau!..“
Bet staiga Vytauto viziją išsklaidė iš sakyklos atskrieję žodžiai „… dėkoju ir administracijos direktoriui…“ „Ir vėl jis, – susinervino Vytautas, – vis sekioja iš paskos kaip koks… Aš daugiavaikiams – vakaronę, o jis su saviškiais – pabučiais pas tuos pačius… Aš nusprendžiau padėti bažnyčiai, ir vėl… Na, kiek gi galima…“
Vytautas vogčiomis apsižvalgė. Žmonės, kurie buvo tirštai jį apsupę, stovėjo pamaldžiais veidais, nekreipdami į jį jokio dėmesio…
Ir ko čia pykti.
Iš visos širdies linkiu jums šviesių ir laimingų ateinančių metų.
Orestas
