Išgalvotas pasakojimas aktualia tema.
„Tarp miškų tankių, prie marių, Ąžuolai lietuviškai kur ošia… – aprašomąją dieną Jurgis (jo vardas, žinoma, pakeistas) buvo kaip niekada pakilios nuotaikos, o žodžiai patys liejosi į eilėraščio posmą, – Augo vyrai – Dieve mano!.. O kaip mėgo manų košę!..“ – nevalingai nusišypsojo, prisiminęs savo motutę, dailiai besisukinėjančią virtuvėje prie puodų, ir save, dar visišką pyplį, kantriai laukiantį prie stalo, kol toji paduos dubenį garuojančios košės su sviestu ir cukrumi. „O, jeigu dar cinamono!.. – net apsilaižė. – Tai geri laikai buvo…“
Jurgis ir pats nelabai suprato, kodėl jam taip užėjo. Juk, regis, ir pagrindo džiūgauti nebuvo: į langus jau beldėsi žiema, o visa Lietuva kaip pašėlusi ruošėsi lito pakasynoms. O kur dar tie atšiaurūs vėjai iš Rytų ir grėsmingai iš Vakarų besiplečianti euro zona…
Beje, apie eurą.
Iš mažumės būdamas atsakingo būdo, Jurgis jau daug dienų ir bemiegių naktų suko galvą, kas bus, kai įves eurą. Ne, dėl savęs jis nelabai tesijaudino, nes iš patirties žinojo, – beje, ir knygoje apie tai buvo skaitęs, – kad tam, kuris nieko neturi, jokia pinigų reforma negali pakenkti. „Bet kas bus su tais, kurie įpratę imti? – štai kas nedavė ramybės Jurgiui. – O ką darys tie, iš kurių anie nuolat reikalauja? Ar jie visi irgi turės pasirašyti geros valios memorandumą ir juo vadovautis? Ar pirmas dvi savaites po Naujųjų dar bus galima duoti ir litais?..“
Ir kuo daugiau Jurgis taip galvojo, tuo daugiau visokių klausimų jam kilo.
Ir jam taip suspausdavo širdį dėl Lietuvos ateities…
Žmogus dėl to labai kentė. Tačiau toks jau jis buvo – pratęs kentėti. Nuo mažumės…
Šviesaus visiems savaitgalio.
Žinoma, be pykčio,
Orestas
