Išgalvotas pasakojimas, kuris tartum įrodo, kad valstybę gali bet kas valdyti, o štai savo asmeninį gyvenimą – ne kiekvienas.
Jurgis (jo vardas, žinoma, pakeistas) visaip bandė atitraukti savo dėmesį nuo jį kamuojančių vidinių konfliktų. Ir ko tik jis nedarė. Ir karčiosios ėmė nelaukdamas penktadienio vakaro, ir į svetimas seilę varvino, vienu tarpu net valstybiniams reikalams buvo atsidėjęs. Bet niekas negelbėjo.
Jurgis buvo jau visai beprarandąs viltį, kai staiga jam į galvą toptelėjo išganinga, kaip tą akimirką jam pasirodė, mintis: reikia rasti išorinį priešą. Jeigu valstybės narės tai gali, kodėl nepabandžius ir jam?
„Gal savo žmoną paskelbti išoriniu priešu? – svarstė Jurgis. – Bet kokia iš jos išorinė, kad mudu abudu jau tiek metų – kaip vienas… O jeigu kaimyną Petrą?.. Net negalvok! – subarė save mintyse, – su kuo daugiau tu penktadieniais prie butelio… Tai gal Seimą kartu su visa Vyriausybe?.. Bet ir vėl… – susvyravo. – Patys išrinkome, vadinasi, jie irgi savi…“
Visai susikrimtęs Jurgis priėjo prie lango. Dangus buvo apniukęs. Bet, kaip sakoma, prieš gamtą nepapūsi…
Matėsi, kad žmogus kenčia. Tačiau toks jau jis buvo – pratęs kentėti. Nuo mažumės…
Šviesaus ir šilto visiems savaitgalio.
Be pykčio,
Orestas
Daug tokių valdžioje, kurie šeimoje nesusitvarko – reikia svetimų ir jaunų.
Įvertink komentarą:
3 
0