Išgalvotas pasakojimas aktualia tema.
Vos tik išgirdus per radiją, kad Lietuvoje vėl didinama minimali mėnesio alga, Jurgį (vardas, žinoma, išgalvotas) kaip mat išpylė šaltas prakaitas: „Ką, ir vėl?..“
Jurgis buvo paprastas mažo miestelio gyventojas. Jis buvo smulkusis – ką čia smulkusis – tiesiog labai smulkus – verslininkas, beje, labai sąžiningas, ir jo pajamos tiesiogiai priklausė nuo jo teikiamų paslaugų vartojimo. Todėl, sparčiai mažėjant gyventojų jo miestelyje, tiek pat smuko ir jo uždarbis. Galiausiai susiklostė tokia situacija, kad jo grynosios mėnesinės pajamos ėmė atsilikti nuo minimalios mėnesio algos, kuri tuo metu jau buvo pasiekusi lig tol neregėtas aukštumas. Tačiau Jurgis vis tiek nepasidavė, jis vis tikėjosi, kad Lietuva atsigaus ir jo reikalai dar pasitaisys.
Jeigu tik jis būtų žinojęs…
Taigi, tą rytą, kai radijas pranešė, kad Lietuvos valdžia vėl užsimojo didinti minimalią mėnesio algą, Jurgį užvaldė baisi neviltis. „Tai kaip dabar bus? – klausė savęs. – Kaip reikės toliau gyventi? Gal paduoti į teismą?.. Bet ką?.. Gal save, kad neuždirbu nė minimumo?.. Bet ką žmona pasakys?.. O vaikai?..“
Tuo metu Lietuvoje toliau dėjosi keisti dalykai: augo emigracija, gerindama visus nedarbo rodiklius, ir skurdo rizikos riba, palikdama už savęs vis daugiau mažų žmogelių. Tuo tarpu valdžia toliau pūtėsi ir planavo, kaip dar atimti iš tokių kaip Jurgis ir pridėti kitiems. O tolumoje vis labiau ryškėjo euras…
Šviesaus visiems savaitgalio.
Žinoma, be pykčio,
Orestas
