Sekite m?s? naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Belaukiant naujojo mesijo

Publikuota: 2014 rugpjūčio 22 Kategorija: Nuo'monės

Išgalvotas pasakojimas apie tai, kaip svarbu turėti savo nuomonę.

Vieną dieną vyriausiasis raštų aiškintojas sukvietė krašto žmones į pagrindinę miesto aikštę. Susirinko apie 40 000 vyrų ir moterų, kai kurie iš jų dar ir savo vaikus atsivedė. Įsitaisė visi taip, kaip kiekvienam buvo patogu: vieni susėdo čia pat ant šalto grindinio, kiti pasitiesė iš namų atsineštus minkštus kilimus, bet buvo ir tokių, kurie užsiropštė savo artimam ant kelių arba, kaip buvo pratę, – kitam ant sprando.

O vyriausiasis raštų aiškintojas šitaip kalbėjo: „Artinasi didžiojo pasirinkimo metas. Netrukus kraštą užplūs iš pažiūros gražūs žmonės. Jie save vadins mesijais. Ir eis jie per kaimus ir miestelius, skelbdami savo gerąją žinią ir rodydami visokius stebuklus. Vienas, žiūrėk, visiems matant vienos avelės mėsa pamaitins visą jūsų minią. Kitas iš vienos statinaitės numalšins visų jūsų troškulį. Trečiasis gi iš vienos savo rankovės pažers tiek monetų, kad visiems jums užteks. Bet bus ir tokių, kurie, nors patys ir daug turėdami, jums beveik nieko neduos – vien tik meilų žodį ir gražų pažadą. Tačiau atminkite, kad tas, kuris dabar jums daugiausiai duos, paskui daugiausiai ir atsiimti norės. Todėl sakau jums, būkite budrūs rinkdamiesi, kad po to netektų gailėtis.“

Žmonės, šitai girdėdami, tik kraipė galvas ir šitaip tarpusavyje šnabždėjosi: „Tai kaip čia dabar bus?.. Ir už ką mums šitaip?.. Kaip Dievą mylių – šito daugiau neištversiu…“

Bet staiga iš minios į priekį išėjo Jurgis (jo vardas, žinoma, išgalvotas). Tas pats Jurgis, kuris buvo geraširdis ir šiek tiek naivus, ir gyveno taip, kaip tėvelis jį buvo mokęs: buvo sąžiningas ir negeidė nieko svetimo. Jis šitaip kreipėsi į vyriausiąjį raštų aiškintoją: „Gerbiamas vyriausiasis raštų aiškintojau – tebus pašlovintas tavo vardas! – kad jau esi toks išmintingas, tai dar patark mums, kaip atpažinti tą vienintelį – tikrąjį. Nušviesk mums protus. Prašau tavęs visų čia susirinkusiųjų vardu.“

Vyriausiasis raštų aiškintojas pakėlė savo liūdnas akis į Jurgį, paskui nužvelgė visą minią ir tik patraukė pečiais.

Tai matydamas Jurgis ryžosi lemiamam klausimui: “O jeigu tokio ten iš viso nebus – kas tada?“

Vyriausiajam raštų aiškintojui visai nusviro rankos ir jis šitaip kreipėsi į minią: „Deja, mieli mano, apie tai neparašyta jokiuose raštuose, todėl ir aš jums daugiau nieko negaliu patarti. Prašau man atleisti.“ Ir nuėjo sau.

Žmonės labai nusiminė ir pamažu ėmė skirstytis. Bet už visus labiausiai buvo nusiminęs Jurgis. Matėsi, kad žmogus kenčia. Bet toks jau jis buvo – pratęs kentėti. Nuo mažumės.

Šviesaus visiems savaitgalio.

Žinoma, be pykčio,
Orestas

Rašyti komentarą