Progresas arba kiekvienam – savo

Išgalvotas pasakojimas, kuris patvirtina posakį, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis.

Jurgis (jo vardas, žinoma, išgalvotas) buvo geraširdis ir šiek tiek naivus. Ir gyveno taip, kaip tėvelis jį buvo mokęs: buvo sąžiningas ir negeidė nieko svetimo. Ką ten svetimo – jis net prieš musę nė karto nebuvo pakėlęs rankos. Būdavo, tik atsargiai nubaidys. Kaip ir tas visomis masinio informavimo priemonėmis brukamas mintis, kad sąžinė ir dora – ne šio laikmečio dimensija. Tad ko čia stebėtis, kad Lietuvai taip sparčiai žengiant europinio demokratėjimo ir ekonominės-socialinės gerovės link, Jurgis taip ir liko kažikur pakėleje. Žinoma, jis dėl to dažnai kentėjo. Bet niekada niekam nesiskundė. Mat buvo pratęs kentėti. Nuo pat mažumės.

Bet vieną rytą – tai galėjo nutikti maždaug prieš kokias 24 kalendorines dienas – Jurgis per radiją išgirdo, kad Lietuva tapo viena iš labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių.

„Eina sau!“ – iš nuostabos net riktelėjo Jurgis, kad net jo žmona atlėkė iš virtuvės su visa keptuve rankoje.

„Dievulėliau mano, kas tau? – puolė klausinėti, nerimastingai žvelgdama Jurgiui į akis. – Ar kas nutiko?…“

„Nea, - švelniai, kaip tik jis vienas mokėjo, atsiliepė Jurgis, – gink Dieve, ne, brangioji, - paėmė už rankos savo pačią ir pakvietė prisėsti šalia. – Įsivaizduoji, mes dabar Lietuvoje – kaip kokioje Norvegijoje ar Australijoje… – ir su tokiu užsidegimu pradėjo pasakoti apie tai, ką ką tik buvo išgirdęs per radiją, kad jo pačiai net akys ant kaktos išlipo – tokio savo vyro ji jau seniai nebuvo mačiusi. – O dar, sako,  nuo kitų metų įsivesime eurą – tai išvis…“

Bet netikėtai Jurgio žvilgsnis užkliuvo už keptuvės pačios rankoje ir tą pačią akimirką jo nuotaika subjuro: keptuvėje tebespirgėjo keli ploni griežinėliai pigiausios šlapios dešros ir du kiaušiniai.

„Tai kaip čia dabar išeina?“ – tyliai ištarė ir giliai susimąstė.

Matėsi, kad žmogus kenčia. Tačiau toks jau jis buvo – pratęs kentėti. Nuo mažumės…

Ir nepraraskite vilties.

Žinoma, be pykčio,
Orestas