Interviu

Išgalvotas pasakojimas aktualiomis temomis.

Dabar, kai nuo to keistai susiklosčiusio vakaro praėjo pakankamai daug laiko – ne mažiau kaip 28 kalendorinės dienos, – aš, įvertinęs visas aplinkybes ir galimas pasekmes, nors ir labai dvejodamas, vis dėlto nusprendžiau, kad negaliu to ilgiau laikyti savyje, bet privalau visiems papasakoti, kas tuomet nutiko.

Taigi, sėdėjau aš ramiai prie stalo, mąsčiau apie gyvenimo prasmę ir kai kurių savo poelgių beprasmybę, keldamas sau naujus tikslus ir uždavinius, kai staiga į kėdę priešais mane įkrito toks tipas. Pasilabino, prisistatė esąs žurnalistas iš sostinės ir pasiteiravo, ar nesutikčiau jam duoti interviu.

Aš, savaime suprantama, sutikau ne iš karto. Pirma paprašiau parodyti pažymėjimą ir užsakyti man dar vieną, – kad kalba būtų sklandesnė.

Žmogėnas, prisistatęs žurnalistu, nesispardydamas įvykdė visus mano pageidavimus. Ir nors jis elgėsi labai mandagiai, o jo veidas kėlė pasitikėjimą, aš dėl visa ko slapčia įjungiau savo diktofoną – visada jį laikau prie savęs.

Mudu šnekučiavomės: jis manęs klausinėjo visokių dalykų, aš nuoširdžiai – kaip mokėdamas – atsakinėjau.

Paskui jis užsisakė sau dvigubą ir, vienu ypu ištuštinęs, išsinešdino.

Nuo to laiko manęs neapleidžia bloga nuojauta, kad šioje istorijoje kažkas ne taip. Juolab kad nuo to vakaro jau praėjo ne mažiau kaip 28 kalendorinės dienos, o joks interviu su manimi jokiame leidinyje taip ir nepasirodė.

Todėl, siekdamas apsaugoti savo garbę ir orumą nuo galimų insinuacijų ir interpretacijų, perteikiant mano žodžius, paimtus iš konteksto, pats siūlau jums susipažinti su to nelemto interviu įrašo išrašu.

Įrašo išrašas

- Taigi, jeigu jūs ne prieš, pradėsime.

- Visada prašom.

- Visiems aktualus klausimas: kokia jūsų nuomonė apie įvykius Kryme ir apskritai Ukrainoje?

- Nevelkite, prašau, manęs į tarptautinę politiką. Pats gerai žinote, kaip tai pavojinga: jeigu, neduokdie, mano nuomonė nesutaptų su konservatorių, iš karto būčiau apkaltintas bendradarbiavimu su Kremliumi. O man šito, patikėkite, tikrai nereikia – nepakelčiau.

- Gerai, tarptautinę politiką palikime nuošalyje ir pakalbėkime apie vidaus reikalus. Gerai?

- Klauskit.

- Man būtų labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie skalūnų dujų…

- Skalūnų? – jūs tikriausiai tyčiojatės!… Ar jūs… ten… sostinėje visi galvojate, kad čia vieni runkeliai – ką?… Atsakykite, prašau!

- Dievaži, ne… Tikrai nenorėjau jūsų užgauti… Bet nesuprantu, ko jūs dabar taip…

- Ko čia nesuprasti!… O žodis „gazpromas“ jums nieko nesako?… To tik betrūko, kad paskui būčiau išvadintas gazpromininku!… Arba – o tai dar blogiau – tėvynės išdaviku!… Neee, šito tikrai nebus… nesulauksite!

- Tai gal apie SGD terminalą?

- Kokį dar terminalą?!

- Suskystintų gamtinių dujų…

- Ne… jūs jau visai!… Dar paklauskite apie referendumą dėl žemės!… Atsirado čia, matai!…

- Labai atsiprašau… Tikrai nenorėjau…Bet apie ką, tuomet, su jumis kalbėtis?

- O iš kur, po velniais, man žinoti! Nei aš prašiausi kalbinamas, nei ką… To tik ir trūko, kad sukčiau dėl to galvą – savų rūpesčių per akis…

- Gal tuomet… apie rinkimus?

- Niekam neprivalau aiškinti, už ką balsuosiu.

- Tai gal, sakau, pakalbėkime apie jūsų miestelį – kaip čia kas?

- O šita tema, gerbiamasis, tai jau tikrai tabu.

- Ir kodėl gi?

- Jums ten, sostinėje, galbūt viskas kitaip atrodo… Atvažiuojate čia, prifotografuojate, paskui prirašote… O mus… mums čia gyve (garso įrašas lyg tyčia nutrūko)…

Be pykčio,
Orestas