Vis dar neprarastosios pamario žemės kronikos motyvais.
N veiksmų ir 1 atoveiksmio išgalvotas vaidinimas.
Tęsinys. Pradžia (spausti čia).
II veiksmas
Tas pats kabinetas. Prie stalo sėdi Vadovas ir Jaunasis specialistas.
Vadovas (nuotaikingai): „Vakar jūs puikiai pasirodėte, jaunasis kolega, cha cha cha…“
Jaunasis specialistas: „Dėkoju, jūs labai malonus“.
Vadovas: „Ėmėte pilna burna, cha cha cha. O į pabaigą tai dar ir be eilės…“
Jaunasis specialistas (nuolankiai): „Kad aš jau taip pratęs – visada imu, kiek pakeliu. Prašu atleisti, jei kas ne taip“.
Vadovas (pakiliai): „Ką jūs, jaunasis bičiuli! Toli eisite su tokiais užmojais. Paminėsite mano žodį“.
Jaunasis specialistas: „Su jūsų pagalba, mielas Vadove, nors ir į…“
Vadovas: „Na, tik nereikia šitaip. (nusišypso) Žinoma – neslėpsiu, – man labai malonu tai girdėti iš jūsų, bet, kaip sakoma, viskam reikalingas saikas“.
Jaunasis specialistas: „Suprantu“.
Vadovas (džiugiai): „Tai ir puiku! O dabar pakalbėkime apie reikalus“.
Jaunasis specialistas (nuolankiai): „Klausau jūsų“.
Vadovas: „Atsiprašau jūsų. (pasisuka į kabineto duris). Panele!“
Po akimirkos pro durų plyšį į kabinetą nosį įkiša sekretorė.
Sekretorė (nuolankiai): „Kvietėte?“
Vadovas: „Taip, brangioji. Būkite tokia maloni ir užplikykite mums… (pasisuka į Jaunąjį specialistą)… ką jūs gersite, gerbiamasis?“
Jaunasis specialistas: „Malonėkite arbatos“.
Vadovas (sekretorei): „Tuomet du puodelius arbatos. (pasisuka į Jaunąjį specialistą) O gal dar ir po vieną, taip sakant,… prie arbatos, ką pasakysite?‘
Jaunasis specialistas (tarsi atsiprašydamas): „Tai gal, sakau, po to?“
Vadovas: „Puiku, po to. (sekretorei) Tai mums du puodelius arbatos, prašau“.
Sekretorė: „Aš mikliai“.
Vadovas: „Būkite tokia maloni“.
Sekretorė išeina ir uždaro paskui save duris.
Vadovas (Jaunajam specialistui): „Vakar turėjome tiek daug visokių reikalų, kad nespėjome išsikalbėti. Tai dabar sakykite man, gerbiamasis, kokie vėjai atpūtė jus pas mus. Juk žinote, kad darbas mūsų sistemoje – oi, koks nelengvas. Ir labai atsakingas, sakyčiau. Patikėkite manim.“
Jaunasis specialistas: „Aš tikiu jumis visu šimtu procentu. Bet ir jūs, gerbiamas vadove, prašau, patikėkite, kad aš sunkumų nebijau ir atsakomybės niekada nesikratau“.
Vadovas: „Tai labai šaunu. Išties šaunu. Tokių žmonių mums dabar kaip tik labai reikia“.
Jaunasis specialistas: „Stengsiuosi iš visų jėgų nenuvilti jūsų“.
Vadovas (džiaugsmingai): „Laibai puiku! Tiesiog nuostabu!“
Jaunasis specialistas: „Džiaugiuosi, kad mano pasirodymas čia jums suteikė tiek džiaugsmo“.
Vadovas: „Tikra tiesa, tikra tiesa. (patogiau įsitaiso kėdėje) Bet vis dėlto būkite toks malonus ir paaiškinkite man, kodėl jūs pasirinkote būtent mus.“
Jaunasis specialistas (nuolankiai): „Matote – prašau neįsižeisti, jeigu ką, – pas jus aš matau labai plačias galimybes, daug neartų dirvonų, kaip sakoma…“
Vadovas (maloniai nustebintas): „Tęskite, jaunasis kolega, tęskite“.
Jaunasis specialistas: „Taigi, kaip jau sakiau, pas jus aš įžvelgiu didelių galimybių… (trumpai užsikerta) Kaip čia aiškiau pasakius… (akimirką susimąsto) Suprantate, aš nuo mažumės buvau pratinamas rūpintis savo reikalais…“
Vadovas (suklusęs): „Įdomu…“
Jaunasis specialistas (nedrąsiai): „Taigi, aš manau, kad dirbdamas su jumis kaip niekur kitur galėsiu pasirūpinti savo reikalais… (Vadovas išpučia akis)… aš įsitikinęs, kad, kai deramai pasirūpinsiu savo reikalais, tai ir visiems kitiems bus geriau“.
Vadovas (nustebęs): „Labai išmintingai kalbate, mano jaunasis kolega“.
Jaunasis specialistas: „Ačiū jums už gerą žodį. Tai vis iš tėvelio…“
Vadovas: „Matyt, labai jau išmintingas jūsų tėvelis“.
Jaunasis specialistas: „Taip. Amžiną atilsį jam…“
Vadovas (sutrikęs): “Prašau man atleisti… Užjaučiu… Aš tikrai nežinojau…“
Jaunasis specialistas: „Jūs dėl to nė kiek nekaltas. Negalėtoje žinoti“.
Vadovas: „Tas tai tiesa. Bet vis tiek dar sykį atsiprašau“.
Jaunasis specialistas: „Nieko tokio – aš jau seniai apsipratau“.
Vadovas: „Nenoriu pasirodyti įžūlus, bet aš, kaip jūsų vadovas, manau, turėčiau žinoti, kas nutiko jūsų tėveliui. Žinoma, jeigu tai ne paslaptis“.
Jaunasis specialistas: „Jokia čia paslaptis. Tiesiog mano tėvelis aukštai kilo – kai dabar galvoju, tai, ko gero, per aukštai ir per greitai – ir žemai krito. Juk ne jam pirmam taip“.
Vadovas (smalsiai): „O dar kas nors nukentėjo?“
Jaunasis specialistas (atsilošė savo kėdėje ir skėstelėjo rankomis): „Apsaugok, viešpatie! Jis niekada taip…“
Vadovas: „Vadinasi, buvo patikimas“.
Jaunasis specialistas: „Visi taip kalbėjo“.
Vadovas (susirūpinusiu veidu): „Gaila žmogaus…“
Jaunasis specialistas: „Aš jo labai ilgiuosi. Jo išminties…“
Vadovas (vis dar susirūpinusiu veidu): „Kiek daug gera dar būtų užgyvenęs…“
Pasigirsta tylus beldimas į duris.
Vadovas (atsitokėjęs): „Prašau“.
Tarpduryje pasirodo sekretorė su arbata.
Sekretorė (nuolankiai): „Jūsų arbatėlė, ponai“.
Vadovas: „Ačiū, gerbiamoji. Padėkite štai čia. (rodo į stalo vidurį, paskui pasisuka į Jaunąjį specialistą) O gal vis dėlto po vieną?…“
Jaunasis specialistas (tarsi atsiprašydamas): „Gal geriau vėliau, jeigu jūs ne prieš“.
Vadovas: „Vėliau tai vėliau. (pažvelgia į sekretorę) Ačiū, brangute, galite eiti“.
Sekretorė išeina ir uždaro paskui save duris.
Vadovas su Jaunuoju specialistu nugeria arbatos.
Jaunasis specialistas: „Gardi arbata, aromatinga“.
Vadovas (gardžiuodamasis gėrimu): „Tikra tiesa. (sučepsi lūpomis) Mūsų sekretorė savo darbą gerai išmano“.
Jaunasis specialistas: „Ir pati, sakyčiau, visai nieko“.
Vadovas: „Tikra tiesa. (šypteli) O kad jūs žinotumėte, ką ji dar sugeba?…“
Jaunasis specialistas: „Nedrįstų nė įsivaizduoti. Tai jūsų privilegija…“
Vadovas (nustebęs): „Jaunasis mano kolega, dar tik antra diena, kai jūs mūsų sistemoje, o jau sunku suskaičiuoti, kiek kartų privertėte mane stebėtis jūsų išmintimi. Sakau jums, tikrai toli eisite“.
Jaunasis specialistas (nuolankiai): „Ačiū jums. Visada stengiuosi mokytis iš geriausiųjų“.
Vadovas: „Ir teisingai darote. (atsilošia kėdėje) Ir aš jaunas taip… Vis į geriausius žiūrėjau ir mokiausi. Užtat dabar neturiu dėl ko skųstis. Kartais man net atrodo, kad visas pasaulis – man po kojomis…“
Jaunasis specialistas (pašnibždomis): „Kada nors ir aš…“
Vadovas (susidomėjęs): „Ką jūs, gerbiamasis, ten murmate sau po nosimi. Kalbėkite garsiau“.
Jaunasis specialistas (garsiau): „Aš sakau, kad dabar jūs esate mano švyturys, rodantis man teisingą kelią, ir aš dėsiu visas pastangas, kad pasiekčiau ne mažiau už jus“.
Vadovas: „Jūsų labai teisingas požiūris. (pasitaiso kaklaraištį) Ir aš nė kiek neabejoju, kad pasieksite savo tikslą“.
Jaunasis specialistas: „Ačiū jums už pasitikėjimą“.
Vadovas (pakiliai): „Jūs to vertas. Ir manau, kad delsti nėra ko. Kaip sakoma, jautį reikia griebti už ragų“.
Jaunasis specialistas: „Labai norėčiau, bet kad šiandien niekur nematu Vadovo pavaduotojo. Juk jūs jam pavedėte, kaip sakoma, įvesti mane į reikalus“.
Vadovas (mažumą sutrikęs): „Gerai, kad paklausėte. (perbraukė ranka galvą) Suprantate, mūsų Vadovo pavaduotojas… Kaip čia delikačiau pasakius… Jis… Na… Geresnio niekur nerasi. Aš be jo – kaip be rankų. Dar neatsirado nė vienų durų, kurių jis neatidarytų, nepasitaikė nė vienos problemos, kurios jis neišspręstų, užduoties, kurios neįvykdytų, nėra dainos, kurios… Žodžiu, jis pats geriausias. (akimirkai nutylą) Tačiau ir jis kartais neišlaiko įtampos. (pažvelgia į Jaunąjį specialistą, tas supratingai linkteli) Tai va, paskambino jis man šį rytą ir pranešė, kad vakarykštė diena atėmė iš jo paskutiniąsias jėgas ir jis gulįs, negalėdamas pakelti galvos…“
Jaunasis specialistas (supratingai): „Suprantu“.
Vadovas: „Iš jo balso supratau, kad jam išties labai sunku“.
Jaunasis specialistas: „Labai norėčiau palinkėti jam greitai pasveikti“.
Vadovas: „Jam būtų be galo malonu. (trumpai susimąsto, tarsi mėgintų kažką prisiminti) Beje, jis labai atsiprašo jūsų, kad negali šiandien su jumis padirbėti“.
Jaunasis specialistas (supratingai): „Matyt, jau tokia Dievo valia“.
Vadovas: „Tikra tiesa. (nugeria gurkšnį arbatos) Turiu į jus, gerbiamasis, vieną prašymą“.
Jaunasis specialistas (nuolankiai): „Visada prašom. Dėl jūsų aš kad ir…“
Vadovas: „Tai, ką aš jums ką tik pasakiau, tegul ir lieka tik tarp mūsų, o kitiems to žinoti nereikia“.
Jaunasis specialistas: „Savaime suprantama. Aš ir be jūsų prašymo…“
Vadovas: „Na, ir puiku. Bet, suprantate, toks pat klausimas gali iškilti ne jums vienam (Jaunasis specialistas pritariamai linkteli), todėl, mielasis mano bičiuli, jeigu kas nors jūsų šiandien paklaustų, kur mūsų Vadovo pavaduotojas, sakykite, kad išvykęs į Ministeriją. Ir į Departamentą… Mes visada taip sakome“.
Jaunasis specialistas: „Ačiū, kad pamokėte“.
Vadovas: „Ir dar pridurkite, kad jis darbe bus rytoj, žinoma, jeigu neiškils kokių nors nenumatytų aplinkybių“.
Jaunasis specialistas: „Žinia, Ministerijoje ir Departamente visko pasitaiko, o iš anksto visko nenumatysi…“
Vadovas (džiugiai): „Tai sutarėm?“
Jaunasis specialistas: „Sutarėm“.
Vadovas: „Na, ir puiku. O dabar (trina rankas) gal jau laikas būtų ir po burnelę? Užtvirtinti, taip sakant“.
Jaunasis specialistas: „Kodėl gi ne“.
Vadovas (į duris): „Panele!“
Pro durų plyšį į kabinetą nosį įkiša sekretorė.
Sekretorė (nuolankiai): „Kvietėte?“
Vadovas (švelniu balsu): „Taip, užeikite“.
Sekretorė užeina ir uždaro už savęs duris.
Vadovas (sekretorei): „Būkite maloni, paruoškite, prašau, mums ko nors aname kambarėlyje“.
Sekretorė: „Žinoma, aš greitai“.
Vadovas: „Būsime labai dėkingi“.
Sekretorė pasislepia už mažojo kambarėlio durų.
Vadovas: „Na, mano jaunasis kolega, sekretorė mums tuojau paruoš, ir mes galėsime pratęsti savo pokalbį, taip sakant, neformalioje aplinkoje“.
Jaunasis specialistas: „Jeigu jau jūs taip sakote“.
Vadovas (linksmai): „Na, tai ir puiku!“
Kabinete vėl pasirodo sekretorė.
Sekretorė: „Viskas paruošta, ponai“.
Vadovas: „Ačiū, brangute. (pasisuka į Jaunąjį specialistą) Tai gal jau ir eime? (Jaunasis specialistas kyla iš savo vietos, Vadovas sekretorei) O jūs būkite maloni, pataisykite mums, prašau, dar po vieną tos skaniosios arbatėlės“.
Sekretorė (nuolankiai): „Kaip pasakysite“.
Vadovas (sekretorei): „Ir dar. Jeigu kas nors manęs klaustų, ar ateitų, pasakykite, kad išvykau į objektą ir šiandien vargu ar begrįšiu. Nebent… (akimirką pagalvoja)… nebent reikalas būtų labai svarbus. Na, pati suprantate… (sekretorė pritariamai linkteli) Tuomet veskite tiesiai į tą mažąjį kambarėlį“.
Sekretorė: „Jums nėra dėl ko nerimauti. Viskas bus padaryta taip, kaip sakote“.
Vadovas: „Ačiū jums, brangute“.
Sekretorė išeina iš kabineto ir uždaro paksui save duris.
Vadovas (Jaunajam specialistui): „Ji tikra šaunuolė, ar ne?“
Jaunasis specialistas: „Kuo puikiausia, nieko neprikiši“.
Bus daugiau (kada nors).
Be pykčio,
Orestas
