Hellogalvyno diena

Subjektyviai objektyvus pasakojimas iš (dar ne)prarastosios Pamario žemės kronikos.

Susitiko dviese:

- Hello! Gal vyno?

- Prašau man atleisti, bet aš ne toks.

- Atsiprašau?…

- Prašau: aš kalbu tik lietuviškai ir geriu tik alų ir karčiąją.

- ?

- Ir apskritai, ko Jūs, gerbiamasis, kvaršinate man galvą visokiais importiniais hellogalvynais, kai ant mūsų švento krašto tokie dalykai dedasi.

- Atsiprašau?…

- Nejaugi jūs, gerbiamasis, negirdėjote, kad visų taip gerbiami mūsų ponai pastarosiomis dienomis taip įsismarkavo kirsti vienas kitą iš pašaknų, kad net visas politpatologinis medis ne juokais įsisiūbavo?

- Atleiskite, bet…

- Ir ko jūs, gerbiamasis, manęs vis atsiprašinėjate? Tikiu, kad jūs čia niekuo dėtas.

- Ačiū, nuraminote. O tai jau buvau pradėjęs galvoti…

- Prašau, tik nesijaudinkite taip. Galbūt šį kartą viskas praeis.

- Prašau man dovanoti už tai, kad lig šiol gyvenau tamsybėse ir nieko nežinau, kokie šešėliai karstosi po tą – kaip jūs ką tik labai gražiai pavadinote – politpatologinį medį. Bet gal galėtumėte mane nušviesti, kas čia ir kaip? O tai darosi kažkaip nejauku.

- Žinoma, padėsiu. Visada jaučiau pareigą pagelbėti paklydusioms sieloms.

- Jūs labai geras žmogus.

- Ačiū. Bet, ar jūs, gerbiamasis, bent žinote, kokia rytoj diena?

- O kaipgi! – penktadienis.

- Jūs pats kaip tas Penktadienis (ir ko daugiau buvo galima iš jo tikėtis). Rytoj visų šventųjų diena. O tai reiškia, kad vienas iš prieš tai mano paminėtų gerbiamų ponų nuo rytojaus, kaip jūs sakote, nuo penktadienio, vardan tos turėtų pradėti dirbti už pinigus.

- Tai kas čia bloga? Galbūt žmogui iš tikrųjų reikia…

- Tas tai taip. Bet visa bėda tame, kad antrajam gerbiamam ponui, kuris, beje, kaip ir pirmasis, vardan tos lig šiol triūsia kaip širdis liepia – be jokio atlygio, tai labai nepatinka ir jis – na, tas antrasis – kaip įmanydamas stengiasi grąžinti pirmąjį į doros, kaip jis pats supranta, kelią.

- Na, ir…

- Tas ir yr, kad tie šešėliai, kaip jūs, gerbiamasis, taikliai pastebėjote – beje, turiu jus už tai pagirti, – vis tirštėja ir tik tyko, kada tas politpatologinis medis visiškai praras stabilumą ir į jo vietą galės suleisti savo šaknis.

- Nejaugi viskas taip rimta?

- O kaip jūs manote?!

- Nė nežinau, ką pasakyti. Prašau man atleisti.

- Jūs dėl to nekaltas.

- Ačiū, jūs iš tikrųjų labai geras žmogus.

- Malonu tai girdėti. Kad ir iš jūsų lūpų. Bet ar jūs, gerbiamasis, norite žinoti, ką aš apie visa tai galvoju?

- Klausau jūsų.

- Suprantate, aš esu beveik įsitikinęs, kad dėl visko, kas čia dabar vyksta, kalta integracija ir globalizacija.

- Visiškai jums pritariu, nors, prisipažinsiu, nelabai tesuprantu.

- Būtent, ir aš sakau, kad neišgėręs visko nesuprasi.

- Tai gal vis dėlto vyno?…

Ramaus visiems ilgojo savaitgalio.

Be pykčio,
Orestas