Anksti gulęs nesigailėsi

Būn ir tep (pamokanti istorija).

Šį rytą gatvėje sutikau seniai matytą vaikystės draugą. Tas man pasirodė dėl kažko labai susirūpinęs.

- Kas yra? – klausiu.

- Tai kad kažkaip ant širdies neramu, – kone susigraudinęs atsiliepė tas.

- Tai kas yra? – pakartojau.

– Ir reikėjo gi kažkam išmąstyti, kad rytas už vakarą protingesnis. O apie pasekmes tai nepagalvojo! – pusbalsiu išrėkė.

- Na tai kas dabar yra? – ėmiau nekantrauti.

- Kaip tai kas? – keistai nužvelgė mane, priversdamas pasijausti tikru neišmanėliu. – Ar tu bent kada pagalvojai, kad dienoms trumpėjant laiko tarpas nuo vakaro iki ryto ilgėja?

- Na ir?..

- O tas ir yr, kad kasdien vis ilgiau reikia laukti, kol būsi protingesnis, – paaiškino, nutaisęs užuojautos – greičiausiai man – kupiną veido miną. – Tai kaip, sakyk, turėčiau dabar jaustis?

Pagailo man to žmogaus, bet tuo pačiu pajutau jam didelę pagarbą – juk ne kiekvienas ryžtųsi tokiems egzistenciniams apmąstymams. Ir ne iš karto sumečiau, ką jam derėtų atsakyti.

O tas žvelgė į mane išpūtęs akis. Atrodė taip, tarsi tik nuo manęs dabar priklauso visos žmonijos ateitis.

- Anksti gulęs nesigailėsi, – staiga atsitokėjau, prisiminęs lietuvių liaudies patarlę. – Ir iš viso nėra ko šiandien ilgai kvailioti vakare, nes rytoj prireiks ne tik sveiko proto, bet ir skrandžio – juk reikės eiti į žuvienės čempionatą.

Seniai matytasis vaikystės draugas padėkojo man už patarimą ir pralinksmėjęs nuėjo savo keliais.

Va kaip kartais būn.

Gero visiems savaitgalio ir gardžios žuvienės.

Susimatysim.

Kaip visada…
Orestas

P.S. Primenu, kad žuvienės virimo čempionatas prasideda 12 val.
Nevėluokit.