Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Paulius Skirkevičius: Kai laikas viską sudėlioja… ( apie sovietinę Šilutės valdžią)

Publikuota: 2013 liepos 17 Kategorija: Nuo'monės

Paulius Skirkevičius.Sovietmečiui vis labiau tolstant nuo mūsų dienų, neišvengiamai įsitvirtina ir bandomi įtvirtinti skirtingi vaizdiniai, pasakojimai apie šį daugelio gyventą laikotarpį. Vienas iš šaltinių, formuojančių sovietinės Lietuvos vaizdinį yra pastaraisiais metais gana aktyviai publikuojami sovietinės nomenklatūros veikėjų, aukštų CK pareigūnų prisiminimai. Chrestomatiniai pavyzdžiai – L. Šepečio, V. Astrausko atsiminimai. Žinoma, tokie prisiminimai sovietmetį vaizduoja daugiau teigiamai, jų pagrindinis tikslas įtvirtinti tinkamą autoriaus ar herojaus paveikslą istorijoje, tuo pačiu formuojant atitinkamą visuomenės požiūrį į tuometį gyvenimą ir sistemą. Tokie prisiminimai dažnai tampa ir savęs išteisinimo priemone, daugelyje jų atsikartoja tos pačios pasiteisinimo strategijos ir argumentai, dažniausiai viską pakišant po garsiuoju A. Brazausko lozungu „ir tuomet dirbome Lietuvai“. Prisiminimų žanras, o ypač sovietinio laikotarpio prisiminimai, yra nemenkas iššūkis jų skaitytojams, čia riba tarp tikrovės ir fikcijos yra plonesnė nei daugelis gali pamanyti. Norint susidaryti bent kiek objektyvesnį vaizdą, išties sunku nepaklysti tarp autoriaus užmiršties duobių ir nutylėjimų.

Šį pavasarį buvo išleista atsiminimų knyga apie ilgametį Šilutės rajono I-ąjį partijos sekretorių J. Ulbą. Visiškai suprantamas artimųjų ir draugų noras prisiminti ir tokiu būdu įamžinti J. Ulbą. Tačiau jo užimtos pareigos ir vieta sovietinės Šilutės gyvenime leidžia pažiūrėti į šia knygą kaip į bandymą, kad ir visiškai nesąmoningą, įtvirtinti tam tikrą sovietinės Šilutės ir aukščiausių jos pareigūnų vaizdinį. Joje atsiskleidžia nomenklatūriniams atsiminimams gan būdingas santykis su sovietine praeitimi. Jau pats knygos pavadinimas „Laikas viską sudėlioja“ tarsi nurodo, kad kažkas yra negerai, jaučiamas kaži koks nuvertinimas, o prabėgęs laikas turi sustatyti viską į reikiamas vietas. Skaitant pačius atsiminimus, ryškėja keletas kone visiems sovietinių veikėjų atsiminimams būdingų tendencijų. Visų pirma, daugelyje atsiminimų jų herojai ar autoriai ypač mėgsta pasididžiuoti sovietinės statybos pasiekimais. Pasididžiavimo įvairių objektų statybomis netrūksta ir šioje knygoje. Būtent nuopelnais statybų srityje J. Ulba buvo liaupsinamas ir Šilutės internetinės televizijos laidoje, skirtoje šių atsiminimų pristatymui. Girdi, J. Ulbos valdymo laikotarpiu Šilutėje išdygo ištisi daugiabučių kvartalai! Matyt, tai vyko tik pirmojo sekretoriaus valia ir pastangomis: jeigu ne J. Ulba, Šilutė būtų likusi be puikiųjų sovietinių daugiabučių. Gal būtų ir geriau? Atrodo ypatingai didžiuojamasi pastatytais Šilutės kultūros namais. Ar tikrai yra ko? Kultūros namų pastatas – tai bene paskutinis paminklas sovietinės sistemos absurdiškumui, neracionalumui ir gremėzdiškumui. Jis su Šilutės savivaldybės bei autobusų stoties pastatais (jie irgi priskiriami prie J. Ulbos nuopelnų) sudaro bjauriausių, labiausiai nevykusių pastatų Šilutėje trio. Visi šie sovietinės architektūros „šedevrai“ visiškai iškrenta iš bendro Šilutės architektūrinio paveikslo ir jį tik bjauroja. Apskritai, statybų ar tariamų ekonominių sovietinės Lietuvos pasiekimų, kurie didžiąja dalimi pasiekti šalies ir gyventojų išnaudojimu, iškėlimas nomenklatūros atsiminimuose perša mintį, kad tik medžiaginės gėrybės ir ekonominė statistika ir svarbūs visuomenės, tautos ir valstybės gėrovei.

Kita tendenciją, išryškėjusią šiuose prisiminimuose, galima pavadinti „tyliąja rezistencija“. J. Ulbos biografijoje randame faktus, dažniau sutinkamus su sovietiniu režimu nesitaiksčiusių žmonių biografijose – jis nebuvo nei komjaunuolis, nei komunistų partijos narys. Posūkis į sovietinės karjeros aukštumas aiškinamas prasidėjusia nacionalinių kadrų politika. Tai vėlgi daugumai sovietinių veikėjų būdingas pasiteisinimas ir argumentas. Taip tarsi bandoma įteigti, kad buvo sukurta kažkokia „gera, sava“ režimo versija, norima parodyti, kad „svetimi“ buvę okupantai rusai (centras, Maskva), o „savi“ lietuviai pareigūnai, kurie dėjo daug pastangų dėl Lietuvos gerovės, nepaisant taranavimo okupaciniam rėžimui. Norint tokį įspūdį sustiprinti, dažnai piešiamas sovietinio funkcionieriaus „maištininko“ paveikslas – nurodoma, kad nemažai pasiekimų buvo neduoti centrinės valdžios, o iškovoti vietinių, įvairiai maištaujant, gudraujant, apeinant esamas taisykles. Ne vieną tokio maišto pavyzdį randame ir atsiminimuose apie J. Ulbą. Nors įvairių gudrybių praktikos realiai egzistavo, tačiau jos neretai tik įtvirtino ydingas moralines nuostatas (apgaudinėjimas, įstatymų nesilaikymas, korupcija), kurių neigiamos pasekmės iki šiol kamuoja Lietuvos visuomenę. Panašių argumentų vedami galime prieiti absurdiškų išvadų, kad kiekvienas darbininkas, vogęs iš savo darbo vietos, o tai, kaip žinia, buvo įprasta, gali būti laikomas besipriešinusiu režimui. Sodriausią potėpį J. Ulbos, kaip „tyliojo rezistento“, paveikslui suteikia pasakojimas apie tai, kaip jis draugų kompanijoje padeklamavęs eilutes: „ Lietuva mūsų, būk tvirta, graži ir be rusų“. Taip tarsi parodomos jo tikrosios nuostatos. Tačiau tokie pasisakymai draugų rateliuose nieko nereiškia, tuo labiau, kad J. Ulba, užimdamas tokias pareigas, atvirai tarnavo ir bendradarbiavo su okupaciniu režimu, savo darbu jį tik stiprindamas ir palaikydamas. Apskritai, tokių „ tyliosios rezistencijos“ įvaizdžių kūrimas labai pavojingas. Taip bandoma ištrinti ribą tarp tikrųjų rezistentų, disidentų, paaukojusių savo karjerą, gerovę, o kartais ir gyvybę priešinantis sovietiniam režimui ir asmenų, akivaizdžiai dirbusių to rėžimo labui.

Ne vienuose sovietinių veikėjų atsiminimuose pasitaiko ir visiškai absurdiškų faktų. Štai atsiminimų apie M. Šumauską autorius nepasikuklina tik pradinę mokyklą baigusį savo herojų pavadinti „pirmo ryškumo žvaigžde“, padariusią „akivaizdų įnašą į pasaulinę civilizaciją“. Atsiminimų apie J. Ulbą autoriai žymiai kuklesni, gana santūriai ir taktiškai aprašo jo asmenybę bei nuopelnus. Naivu būtų tikėtis ir kiek aštresnio žodžio, juk dauguma autorių – draugai ir buvę pavaldiniai, kai kurie dėkingi ir už karjeros pasiekimus. Visgi pasitaiko ir akį rėžiančių absurdiškumų. Štai viena iš autorių teigia, kad „ J. Ulbos gyvenimo knygoje netrūko gražių ir įsimintinų darbų padėjusių pagrindą [...] Šilutės krašto kaip Mažosios Lietuvos dalies unikalumui.“ Argi ne puiku? Pasirodo, rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius, partijos, kurios režimas dėjo pastangas įvairiais būdais sunaikinti Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto tapatumą, unikalumą, istorinę atmintį, dėjo pagrindus Šilutės kaip šio krašto dalies unikalumui. Turbūt dėdamas šiuos pagrindus visai užsimiršo, kad iškiliojo Šilokarčemos piliečio ir mecenato H. Šojaus kapas niekinamas hidraulinių pavarų gamyklos teritorijoje. O tokių „puikių“ pavyzdžių istorinio paveldo srityje buvo tikrai ne vienas.

Kaip humaniški įvardijami ir J. Ulbos santykiai su Sąjūdžiu. Nors Šilutės sąjūdiečiai nuo pat savo veiklos pradžios išreiškė griežtą kritiką ir nepasitikėjimą I- uoju sekretoriumi, ragindami jį atsistatydinti. Turbūt niekam ne paslaptis, kad jeigu ne tas pats Sąjūdis ir kaip atsakas į jį įvykusios LKP transformacijos, J. Ulba dar ilgai nebūtų išėjęs į užtarnautą poilsį.

Nesinori visiškai nurašyti sovietinio periodo ar ištrinti jo, to ir nesiruošiu daryti. Tuo labiau visko suversti ant vieno asmens. Tiesiog norisi išryškinti tam tikras tendencijas.

Tikiu, kad ir tuometiniai rajono vadovai priėmė ne vieną gyventojams svarbų ir naudingą sprendimą, atliko ne vieną svarbų darbą. Suprantama, kad prisitaikymas prie esamų sąlygų daugeliui buvo neišvengiamybė, tačiau nederėtų tokio prisitaikymo ar net bendradarbiavimo su režimu pateikti kaip gėrį ir nuopelnus, kurie dabar reikšmingi ir Nepriklausomai Lietuvai, tokiu būdu nuvertinama ir pati Nepriklausomybė. Visuomenė turi turėti sveiką santykį su savo sovietine praeitimi, taip, kaip ir moralinį jos vertinimą, o ne gyventi lyg nieko nebūtų nutikę. Galbūt nederėtų kabinti medalių tiems ir už tai, už ką anuomet jie jau buvo užkabinti. Norisi tikėti, kad laikas išties viską sudėlioja.

Paulius Skirkevičius

11 skaitytojų komentarų
Joo 2013 liepos 16d., 14:3188.118.183.35

Taip laikas viską sudėlioja, galima palyginti. Turiu klausimą autoriui. Kiek kultūros namų, autobusų stočių, ir naujų daugiabučių pastatė per 20 metų po Ulbos? Tuos pastatus projektavo lietuviai. Kaip mokėjo, taip suprojektavo. Praeitį lyginant su dabartimi, tai galima pasakyti kad anuomet nebuvo stebuklų ir kitose šalyse. Dabartiniai partiniai kai ką padarė bet viskas į skolą, ir ją mokės nemažiau dvi ateinančios gyventojų kartos . Jei anais laikais gerai dirbdamas ar mokydamasis dar galėjai kilti karjeros laipteliais tai dabar be pažinčių ir dovanų apie tai nesvajok. Galiausiai žmonėms nereikėjo pamynus orumą knistis atliekų konteineriuose.

Nemėgstamas. Įvertink komentarą: Thumb up 8 Thumb down 24

Atsakyti

R 2013 liepos 17d., 08:025.20.106.126

Pritariu 100 proc.

Nemėgstamas. Įvertink komentarą: Thumb up 6 Thumb down 12

Atsakyti

užaugusi sovietmečiu 2013 liepos 16d., 17:2178.61.58.217
Dėkoju jaunam žmogui už išsakytą argumentuotą nuomonę. Galvoju, nejaugi visi patenkinti tokiais prisiminimais, bandymu tyliai įtvirtinti netikrų herojų kultą. O besiilgintiems sovietmečio norisi priminti kyšininkavimo, girtuokliavimo, vagysčių, ,,švogerių” , švonderių kilmę.

Patinkantis. Įvertink komentarą: Thumb up 26 Thumb down 4

Atsakyti

s 2013 liepos 16d., 18:4778.61.7.7
Kokia trumpa atmintis (draugas-ponas Ulba pasižymėjo girtavimu ir kompartijos gretu tvirtinimu), statiniai ir automobiliu paskyros ir be jo sėkmingai butų atsiradę. Ir labai nemalonu, kai knygeles autorei pataikauja biblioteka ir literate save laikanti buvusi pedagogė. Vietine TV isvis žemiau kritikos…

Patinkantis. Įvertink komentarą: Thumb up 25 Thumb down 4

Atsakyti

SG 2013 liepos 18d., 08:0588.119.138.11
Paulius Skirkevičius – šaumuolis. Vyresnėje kartoje daug prisitaikėlių. Sovietmečio koloborantams – okupacinės valdžios idiaologiniams veikėjams – niekas neišspardė užpakalių, neskuto plikai ar kaip kitaip nepažymėjo, kad jie naukino tautinę dvasią. Todėl jiems dabar kuriami ditirambai. Apsidairykit? Kur buvęs rajono komjaunimo aktyvas, partijos nomenklatūrininkai – “Rotary” ir svarbiausiuose verslo bei politikos postuose…

Patinkantis. Įvertink komentarą: Thumb up 14 Thumb down 3

Atsakyti

Dalia Užpelkienė 2013 liepos 18d., 11:4381.7.87.57

Dėkojame autorei S už pastebėjimą “Ir labai nemalonu, kai knygelės autorei pataikauja biblioteka…” ir gerbiame jos nuomonę. Manome, kad ir internetinėje erdvėje labai verta ištariamą žodį pasverti. F.Bajoraičio viešoji biblioteka jau senokai nėra kontroliuojama ir baudžiama buvusio sovietinio “Glavlito”, kai buvo nurodoma, kokią knygą skelbti, o kokią pagal instrukcijas išimti iš bibliotekos fondų. Kiekviena nauja knyga turi teisę gyventi, būti apkalbėta, vienaip, ar kitaip įvertinta. Nuomonių įvairovė rodo, kad biblioteka neklysta, sudarydama sąlygas visiems autoriams ir visoms knygoms BE ATRANKOS būti pristatytoms. Smagu, kad Pauliaus straipsnis sukėlė diskusiją. Ačiū autoriui. Tokį tikslą ir turi biblioteka, pristatydama naujas šilutiškių ir Lietuvos autorių knygas,kviesdama išsisakyti, diskutuoti, nesutikti, skaityti ir nebūti abejingiems. Pagarbiai.

Nemėgstamas. Įvertink komentarą: Thumb up 9 Thumb down 12

Atsakyti

s 2013 liepos 18d., 16:4178.61.7.7
Ponia Dalia, kam tas figos lapelis. Nepridengsite atviros klastotės ir buvusiųjų reabilitavimo bandymų. Minties polėkio nesustabdysi, tai tiesa, bet naftalinu dvelkiančių veikėjų pristatymą vadinti minties polėkiu neapsiverčia liežuvis… o dar pasažas į nuomonių įvairovę net pralinksmino, kada pradėsime aptarinėti (dėl nuomonių įvairovės paskatinimo) didžiųjų vadų veikalus, kurie vos 25 m atgal atrodė nemarūs ir amžini? Pirmyn į naftalininę praeitį!

Patinkantis. Įvertink komentarą: Thumb up 12 Thumb down 2

Atsakyti

šiaip 2013 liepos 18d., 21:2384.15.181.189
Džiugu, kad jauni žmonės atsirenka kas yra kas…Su didžiausia pagarba Pauliau tau.

Patinkantis. Įvertink komentarą: Thumb up 9 Thumb down 0

Atsakyti

:) 2013 liepos 19d., 09:3388.119.253.65
Po tokios reklamos užsimaniau nusipirkti, ar bent perskaityti. :)

O jei rimtai, tai labai patiko D. Užpelkienės komentaras.
Kaip, beja, ir pats straipsnis. Nors straipsnis (autorius) labiau pamalonino savo perspektyviu, kritiniu (ne dogmatiniu) mąstymu…
Ir tai daro pakankamai jaunas žmogus -tiesiog puiku.

Tik tą patį tekstą (straipsnio), akivaizdu, skaitome ( ir suvokiame) labai skirtingai.

Kai geriau pagalvoji – tai gal ir gerai…

Patinkantis. Įvertink komentarą: Thumb up 9 Thumb down 2

Atsakyti

Kinziulis 2013 liepos 28d., 19:5878.61.229.44

Kodėl mes tą sovietmetį vertiname tik vienu rakursu? Tas laikotarpis turėjo ir teigiamų dalykų. Tiesiog reikia blaiviai vertinti….

Įvertink komentarą: Thumb up 2 Thumb down 2

Atsakyti

Joo 2013 liepos 29d., 09:1888.118.183.35

Eiliniams žmogeliams kurių yra absoliuti dauguma, tik teigiami dalykai, Žulikams ir vagims vien neigiami. Dabar vagį jei pagauni, jam visos privilegijos, nemokami advokatai, absoliučios jo teisės ir laisvės, net vagimi negali prasitarti apie jį kalbėdamas. Žodžiu sukurta vagių karalystė.

Įvertink komentarą: Thumb up 1 Thumb down 1

Atsakyti

Rašyti komentarą