Senovės majai niekuo dėti

Pasakojimas su lyriniais nukrypimais apie tai, kaip Jurgį (vardas, savaime suprantama, pakeistas) iš priešingos gatvės pusės gruodžio vidury netikėtai užklupo žiema.

17 – tą snieguotos žiemos dieną, namuose pasisotinęs gardžiais pietumis, Jurgis, kaip visada, pasišvilpaudamas šoko į savo lengvąją ir atbulas išvairavo į važiuojamąją dalį. Bet neapskaičiavo ir – bet nutik gi tu man šitaip! – jo mašinėlė užklimpo sniege priešingoje gatvės pusėje.

Lyg tyčia ir aš tuo metu išsiruošiau iš namų.

Tik išėjęs iš kiemo išgirdau Jurgį šaukiant pagalbos: „Gal galėtum pagelbėti? Vėluoju į darbą!…“

„Žinoma! Kodėl gi ne?“ – atsiliepiau, o po akimirkos kitos jau stovėjau įsirėmęs į Jurgio lengvosios sparną. Tačiau toji – tikras pasiutimas! – nei pirmyn, nei atgal…

Tada pamatėme pro šalį einantį kaimyną, jauną vyruką, tik šiemet baigusį gimnaziją. Tas irgi neatsisakė pagelbėti. Tad kibom dviese stumti Jurgio mašinėlę. Tačiau ta ir vėl savo: ratai sukasi, drabstydami į visas puses sniegą, o pati – nė iš vietos…

„Gal kartais turi lyną? – klausiu Jurgio, – sustabdytume kokią mašiną, gal ištrauks!“

„Tai kad ne,“ – atsiliepia tas.

„O kastuvą?“ – neatstoju.

„Tai kad ne,“ – kaip gerai išmoktą maldą kartoja Jurgis ir ima kojomis maišyti sniegą po mašinos ratais.

„Kodėl?“ – vėl klausiu.

„Tai kad ta žiema taip staiga atėjo!“- teisinasi Jurgis ir toliau iš visų jėgų spardo sniegą.

„Ir netikėtai, ar ne?“ – nesusilaikiau. O mintyse sau pridūriau: „Kvailą ir bažnyčioj muša. Matyt, todėl mes, vyresnieji, taip retai ten ir benueinam…“

Tuo tarpu mano jaunasis kaimynas, tas, kur tik šiemet baigė gimnaziją, taip pratrūko kvatoti, kad vos nesusmuko ant sniego…

Atgavęs kvapą, bet vis dar krizendamas, jaunasis kaimynas kreipėsi į Jurgį: „Tai gal bent kilimėliai mašinoje yra? Kiškit juos po ratais – vis šioks toks sukibimas bus!“

Kilimėlius Jurgis, žinoma, turėjo, ir viskas baigėsi laimingai: Jurgis, gal kiek ir pavėlavęs, bet į darbą vis dėlto nuvažiavo, o aš, prisimindamas savo jaunąjį kaimyną, kaskart raminu save mintimi, kad Lietuvoje dar ne viskas prarasta…

P.S. Nepamirškite, kad rytoj – gruodžio 21 – oji – 3 – čiasis „Šilutės ETA Žinių“ gimtadienis.

Bet senovės majai ir jų kalendorius čia niekuo dėti. Tai labiau visų Jūsų – skaitytojų ir reklamos užsakovų nuopelnas. Širdingai ačiū Jums.

Linksmų Jums švenčių!

Ir nepraraskite vilties.

Visada be pykčio,
Orestas