Iš gyvenimo paraščių.
(bundančios gamtos ritmu)
- Grėblys, grėblys! – iš tolo man šaukė griežlė.
Bet aš taip skubėjau, kad jos negirdėjau ir grėblio savo kely nepastebėjau…
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
O jis tik pyst…
O aš: „Ajobt!..“
O pati: „Akasyr?..“
Vėl aš: „Obleee!..“
Kai migla išsisklaidė, prieš akis išvydau grėblį.
-Ne, ant šito dar nebuvau užlipęs, – tariau savo pačiai.
O širdyje tapo taip gera ir ramu, nes pagaliau išmokau nekartoti savo klaidų…
Šviesios savaitės.
Orestas
