Žvaigždė

Artėjančių Kalėdų ritmu.

Ėjo 2024-ieji, buvo gruodžio pradžia…

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Ėjau namo parko taku, kai staiga žolėje, visai šalia tako, pamačiau žvaigždę.
Ji visa drebėjo iš šalčio ir baimės.
Pagailo man jos, todėl pakėliau nuo žemės ir įsidėjau į kišenę…

-Žiūrėk, – tariau pačiai, – ką parnešiau.
-Vajė, kaip gražu, – susigraudino pati. – Seniai man tokią žadėjai.
-Aha, – nudžiugau.
-Bet kad baisiai sublogusi, – sunerimo pati.
-Turbūt pernykštė, – bandžiau nuraminti.
-Gal paleiskim į akvariumą? – svarstė pati. – Girdėjau padeda.
-Gerai sakai, – pritariau jai ir nuėjau parnešti akvariumo…

Paleidome žvaigždę į akvariumą, pribėrėme gintaro dulkių ir kelias dienas stebėjome, kaip ji taisosi.
Tiesa, iš pradžių ji, vis dar išsigandusi, tyliai tūnojo kampe ir žiūrėjo į mus, tarsi būtų mėginusi perprasti, kokie mes žmonės, bet vėliau įsidrąsino ir ėmė godžiai maitintis.
Mudu džiaugėmės regėdami, kaip žvaigždė atgauna jėgas – kasdien ji vis ryškiau švytėjo.
Bet vieną vakarą akvariumą radome tuščią…

Žvaigždės pėdsakai nuvedė prie miesto kultūros centro.
Jie baigėsi prie ten augančios eglės.
Pakėliau akis ir – o siaube! – išvydau ją medžio viršūnėje.
Nieko nelaukdamas įsiropščiau į eglę ir jau rankomis siekiau savo žvaigždės, kai išgirdau seniūną mane vardu šaukiant.
-Gal iš proto išsikraustei? – šaukė seniūnas, o aplink jį suspietusi žioplių minia, pirmą kartą tokį reginį regėdama, iš džiaugsmo rankomis plojo.
-Aš čia, – bandžiau aiškintis, – savo žvaigždę norėjau…
-Greičiau leiskis žemyn, – pamojo kumščiu seniūnas, – kitaip policiją iškviesiu.
Nenorėjau turėti reikalų su uniformuotaisiais, todėl tik nubraukiau ašarą, paskubomis nusliuogiau žemyn ir sprukau neatsigręždamas…

Dar ilgai žmonės kalbėjo apie eglės viršūnėje skaisčiai šviečiančią mano žvaigždę, bet aš taip ir neradau savyje jėgų pas ją nueiti.
Galbūt kitąmet labiau pasiseks…

Šviesios likusios savaitės.