Į bambalį prisipilu vandens, į kišenę įsidedu duonos plutą, apsiaunu guminius batus, čiumpu irklus, paskui pakšteliu pačiai į žandą ir sukuosi durų link…
-Kur išsiruošei, – klausia pati.
-Lietuvos garsinti, – išdidžiai atsakau, – manęs laukia Atlantas…
-Bulviasodis tavęs laukia, o ne Atlantas, - nukerta pati.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
-Gal paprašytum kaimyno Petro? – neprarandu vilties.
-O kada tu jį paskutinį sykį matei? – spaudžia mane į kampą.
Tas ir yra, kad jau labai seniai.
Kai išėjo iš namų daugiau nei prieš metus, nuo tada ir nemačiau.
Tiesa, anądien miesto parke girdėjau ūbaujant.
„Gal tai Petras?“, – tuomet pagalvojau.
Bet greičiausiai ten bus buvusi pelėda.
O Petras kur nors jau skleidžia lapus…
Kitą akimirką pajuntu, kaip kišenėje suspurda plūgo rankena.
Dedu irklus į kampą, atsikandu duonos plutos, nugeriu gurkšnį iš bambalio…
Kaip sakoma (o gal ir nesakoma, gal aš pats ką tik sugalvojau), kiekvienam šio gyvenimo keliautojui savi vandenynai.
Saugokite savo sveikatą.
Ir nenustokite svajoti.
Orestas