Pilietinis pasninkas užsitęsė

Su artėjančiu pavasariu.

Arba kodėl valdžiai nusispjaut į visuomenės iniciatyvas.

Visiems labas rytas. Vėliau prisijungusiems prie mūsų – laba diena.

Sprendžiant iš šios dienos ryto – Šilutėje lengvai šąla, oras ramus, – nieko bloga lyg ir neturėtų nutikti. Anaiptol, po pietų eisime į Kultūros ir pramogų centrą paminėti Vasario  16 – osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos. Po to kepsime blynus – juk Užgavėnės.

Kai kam to gana, kad pasijaustų tikrais piliečiais. Tik tiek, regis, iš mūsų – paprastų šilutiškių tenori ir miesto bei rajono valdžia. Neskaitant tų aplinkos tvarkymo akcijų, kurias vietos valdžios vyrai ir moterys dar toleruoja, bet niekada neranda laiko patys jose dalyvauti.

Iš aukščiausių rajono vadovų vienintelis mero pavaduotojas Jonas Jaunius dar kartais išdrįsta nusimesti valdžiažmogio mantiją ir savo darbu prisidėti prie aplinkos tvarkymo iniciatyvų. Deja, miesto šeimininkai – seniūnas su pavaduotoju, kurie, regis, turėtų pirmi ateiti piliečiams į pagalbą, visada lieka nuošalyje. Kodėl?

To paties kartą paklausiau Šilutės seniūno Raimondo Steponkaus. Žinot, ką jis man atsakė? Niekada neatspėsit.

„Jeigu dalyvausiu visose jūsų talkose, tai tapsiu šlavėju“, – štai ką atsakė tas valdžios sugadintas žmogus. Ar toks turi būti seniūnas?

Bet tai dar ne blogiausia. Daug sunkiau pakelti jų – valdžiažmogių pastangas slopinti mūsų – piliečių iniciatyvas tvarkyti miestą.

Kalbu apie veją Lietuvininkų gatvėje, tarp muziejaus ir Kredito unijos. Greitai sueis dveji metai, kai Šilutės gražinimo draugija ėmėsi iniciatyvos įrengti ten skverą su gėlynais, takais ir suoliukais. Iš pradžių atrodė, kad ir Savivaldybė palaiko šį sumanymą, ir per daugiau kaip metus jos pastangomis buvo nustatytos to sklypo ribos ir paskirtis. Buvo likę surengti supaprastintą projektinių pasiūlymų, kaip tą skverą tvarkyti, konkursą ir kibti į darbą. Deja, Savivaldybės pastangos suteikti miestelėnams galimybę savo darbu pagražinti dar vieną miesto kampelį baigėsi kartu su praeitų metų vasara.

Praeitą penktadienį buvau pakviestas į pasitarimą Savivaldybėje. Ten buvo kalbama apie pasirengimą Šilutės miesto 500 metų sukakčiai, kurią minėsime kitąmet. Šilutės Rotary, „Inner Wheel“ ir Soroptimos klubai atėjo su pasiūlymu finansuoti meninio akcento pastatymą Tilžės gatvės skverelyje. Todėl pasitarime tik apie tai ir buvo kalbama.

Kai baigiantis pasitarimui paklausiau, kada miestelėnai galės kibti tvarkyti skvero prie muziejaus, mero pavaduotoja Stasė Skutulienė tai suprato tik kaip Šilutės gražinimo draugijos ir Viktoro Bičkausko, Savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo, reikalą ir paskubėjo užbaigti pasitarimą.

Mane, kaip pilietį, tai įskaudino. Juolab, kad mes – Šilutės gražinimo draugija neprašome pinigų, – tik galimybės savo darbu, savo darbo priemonėmis, jeigu reikės, ir savo pinigais prisidėti prie miesto tvarkymo. Bet valdžia, kuri taip mėgsta kalbėti apie visuomenės pilietiškumo stoką ir būtinybę jį ugdyti, mums to neleidžia.

Ilgai galvojau, ką toliau daryti. Vienu metu netgi buvo kilusi mintis, kad reikėtų „paleisti savo šunis“ – surengti pilietinio nepasitenkinimo akciją. Bet susilaikiau, – nenoriu tapti panašus į Švonderį. Geriau, pagalvojau, dar kartą pamėginsiu išjudinti biurokratų sieną, – šįkart su rajono tarybos pagalba.

Rytoj susitinku su meru Virgilijum Pozingiu. Bus gera proga įsitikinti, kam jis atstovauja Savivaldybėje.

O šiandien švęskime, linksminkimės. Juk nedažnai tepasitaiko galimybė vieną dieną pasidžiaugti ir Lietuvos valstybei svarbia sukaktimi, ir katalikiškomis Užgavėnėmis.

Su artėjančiu pavasariu,

Orestas