Iš gyvenimo paraščių.
Anądien sėdėjome mudu su kaimynu Petru prieangyje ir žiūrėjome, kaip gyvenimas eina pro šalį.
Ir dar ilgai būtume taip sėdėję, bet pasirodė pati…
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
-Gal ir judu eitumėte sienos saugoti?
- O kodėl ne?
Susižvalgėme su Petru ir pakilome eiti.
Aš griebiau šakes, o Petras – dalgį.
Tas šakes gavau dovanų gimtadienio proga.
Jos skirtos kompostui kabinti – seniai apie tokias svajojau.
Taigi, aš pasiėmiau šakes, o Petras – dalgį.
Ir nuėjome sienos saugoti.
Netrukus susirinko didelė minia įvairaus plauko žmonių.
Jie žvelgė į mus su pagarbia baime akyse, kraipė galvas ir fotografavo(-si).
- Prašytume nesiartinti prie sienos.
Ir žmonės nesiartino.
Taip ir stovėjome prie sienos: aš su šakėmis rankose, o Petras – su dalgiu.
O kai minia galiausiai išsiskirstė, lengviau atsikvėpėme ir patraukėme namo.
Namuose laukė pati.
Bet aš jaučiausi pakylėtas…
Šviesaus savaitgalio.
Orestas
