Z. Balčytis: Kaip sustabdyti šalies ritimąsi pakalnėn?

Didžiąją laiko dalį skiriant veiklai Europos Parlamente, neretai tenka daugiausiai iš žiniasklaidos susidaryti nuomonę apie nūdienos aktualijas.

Reikia pripažinti, kad dabartinės vyriausybės pozicija viešojoje erdvėje yra tvirta: ekonomika atsigauna, investicijos ateina, sunkumai praeina – į tokį teiginį būtų galima sutraukti vyriausybinių žinių srauto turinį.

Praėjusią savaitę visuomeninės tarybos susirinkime Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas Prof. dr. (HP) Boguslavas Gruževskis pristatė įvairius statistinius duomenis, kurie rodo mūsų šalies socialinę padėtį. Profesoriaus pateikti duomenys verčia sunerimti – Lietuvos žmonių socialinė padėtis yra labai sunki, o skurdo rizikos zonoje yra atsidūrusi netgi visuomenės pagrindą sudarantį šeima, kurioje yra abu tėvai ir du vaikai.

Nesiimsiu perteikinėti visų B. Gruževskio pateiktų skaičių ir faktų, išskirsiu tik, mano nuomone, svarbiausius – geriausiai iliustruojančius esama socialinę būklę.

Emigracijos mastai nuo 2006 m. išaugo maždaug trigubai, oficialiais duomenimis 2004-2010 m. šalį paliko apie 277 tūkst. žmonių. Kaip žinome, daugiausiai emigruoja jauni, darbingo amžiaus asmenys.

Užimtumo lygis, kuris yra svarbesnis rodiklis nei nedarbo lygis, Lietuvoje sumažėjo nuo 64,9 proc. 2007 m. iki 56,8 proc. 2010 m. Tai vienas žemiausių rodiklių ES. Pagal nedarbo lygį taip pat esame vieni iš Europos „lyderių“, o jaunų žmonių nedarbas 2010 m. sudarė net 35,1 proc.

2010 m. darbo biržoje iš maždaug 40 tūkst. visų absolventų registravosi tik 24 tūskt.. Kiek iš likusių 16 tūkst. Emigravo, galime tik spėti. Stebina ir tai, kad bedarbių skaičiui išaugus nuo maždaug 95 tūkst. 2008 m. iki 307 tūkts. 2010 m., bedarbio pašalpų gavėjų skaičius padidėjo nuo 32 iki 68 tūkst. Tai rodo, kad valstybė nusišalina nuo įsipareigojimų, o piliečiai prarandą socialinį draudimą.

Dar vienas skurdžios visuomenės rodiklis – išlaidos maistui. Lietuvoje 33 proc. pajamų išleidžiama maisto produktams, tuo tarpu ES vidurkis – 16,8 proc. Labiausiai liūdina tai, kad tarp socialių pašalpų gavėjų 2010 m. labiausiai išaugo pilnų šeimų skaičius (2 suaugę ir 1-2 vaikai). O tai juk yra tradicinė šeima – visuomenės pagrindas.

Jeigu tokios tendencijos išliks, mūsų šalies ir jos visuomenės laukia labai niūri perspektyva. Ar yra receptų, kaip situaciją keisti, kaip stabdyti neigiamus reiškinius ir paskatinti socialinį progresą? Mano nuomone, pirmiausia turi būti sugrąžintas piliečių pasitikėjimas savo valstybe. Tačiau tai neįvyks, jeigu ir toliau bus nepaisoma socialinio teisingumo principų.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovo nuomone, ūkio raida turi būti orientuojama į užimtumo augimą. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu daugiau darbo vietų sukuria verslas, tačiau ekonomikai traukiantis didelė dalis žmonių prarandą darbą, todėl reikia kurti socialinius – ekonominius saugiklius, kurie „suminkštintų“ taip vadinamą nusileidimą.

Dabartinės krizės duobėje įsukti šalies ekonomiką galėjo daugiabučių namų renovacijos programa, tačiau taip ir nebuvo pasiūlyta reali ekonominė paskata, kuri motyvuotų gyventojus investicijoms į ekonomiškesnį – šiltesnį būstą.

Emigracijos priežastis nėra vien didesnis atlyginimas turtingesnėse šalyse. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu iki 2008 m. emigracijos mastai buvo žymiai mažesni, nors atlyginimų atotrūkis ir tuomet buvo juntamas. Tačiau tuomet žmonės turėjo galimybių užsidirbti Lietuvoje ir, labai svarbu, tikėjo šalies perspektyva.

Nemanau, kad emigrantus sugrąžins įvairios informacinės kampanijos. Reikia priimti konkrečius sprendimus, daryti realius pokyčius ir kurti geresnes ūkinės veiklos ir gyvenimo sąlygas. Reikia susitaikyti su mintimi, kad jau šiandien mūsų valstybė turi konkuruoti su kitomis valstybėmis dėl brangiausio resurso – žmogiškųjų išteklių.

Turi būti paskata imtis verslo. Jeigu nėra galimybių suteikti lengvatinę paskolą veiklos pradžiai, supaprastinkime procedūras, naikinkime perteklinį reglamentavimą. Stenkimės žmogui padėti: jei klysta – suteikti galimybę pasitaisyti, o ne ieškoti spragų prie ko prikibti ar kaip nubausti.

„Meškos paslaugą“ Lietuvos perspektyvai padarė strimgalviais prastumta neoliberalizmo idėjomis paremta švietimo reforma, kuri mūsų aukštąjį mokslą pavertė nepatraukliu net mūsų piliečiams. Gabiausias ir aktyviausias jaunimas (pabrėžiu, – ne labiausiai pasiturintis) išvyksta studijuoti svetur – taip prarandamas ryšis su perspektyviausia jaunąja karta, nualinama valstybės žmogiškojo kapitalo kokybė.

Tokių gilių problemų sprendimams reikalingi finansiniai ištekliai, tačiau ir didesnės finansinės galimybės nepadės išspręsti visuomenės problemų, jeigu nebus socialiai atsakingo valdžios mastymo bei veikimo. Reikia tikėtis, kad pasimokę iš savo klaidų ir pasisėmę patirties iš kitų šalių, sugebėsime savo tautiečiams būdingą veržlumą, darbštumą ir atsakingumą nukreipti į Lietuvos, o ne Didžiosios Britanijos ar Vokietijos ūkį.