Iš ciklo „Gyvenimas po šlepete“.
Vakaras.
Ramuma.
Tupiu ant balkono krašto.
Kedenu savo plunksnas.
Nors tiek jų ir belikę.
Vis tiek.
Ruošiuosi kilti.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Bet antai, regiu, ateina kaimynas Petras.
- Kur išsiruošei? – klausia iš toli.
- Į Paryžių, brol! – šaukiu jam, – į Paryžių! – ir suplasnoju sparnais.
- Ko tau ten?
- O kodėl ne?
- Ko ten nematęs?
- Visko!
- Tai gal ir aš galėčiau kartu?
- Kodėl ne?
Petras nutūpia šalia.
Vakaras.
Ramuma.
Mes jau dviese.
Tupime ant balkono krašto.
Kedename savo plunksnas.
Nors tiek jų ir belikę.
Vis tiek.
Mintyse mes jau Paryžiuje.
Nusimetę karantino pančius.
Skamba prancūziškas šansonas…
Iš džiaugsmo net suplasnoju sparnais.
Suplasnoja ir kaimynas Petras.
Ruošiamės kilti.
Staiga padvelkia ilgai lauktas vėjelis.
- Į Paryžių! – surinku visu balsu.
- Į Paryžių! – neatsilieka Petras.
Išskleidžiame sparnus ir…
Bet pasirodė pati ir parodė man mano vietą.
Nesirkite ir jūs.
Dėl visa ko, tskant.
Orestas
P.S. Kaimynas Petras pats žino savo vietą.
Ne į temą
