Išgalvotas pasakojimas.
Prasidėjo sraigių rinkimo metas, anądien pranešė Aplinkos ministerija.
Ne bet kokių – vynuoginių!
O aš mėgstu vynuoges.
Sraiges – taip pat.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Nors, tiesą sakant, dar niekada jų neragavau.
Vis tiek.
Iš anksto, tskant.
Taigi, kai tik ministerija pranešė apie prasidėjusį sraigių rinkimo metą, tai ir aš išsiruošiau į jų medžioklę.
Iš vakaro apžiūrėjau būsimos medžioklės plotą.
Po to dar kartą perskaičiau vynuoginių sraigių išteklių naudojimo taisykles, o brėkštant naujos dienos rytui leidausi į didįjį nuotykį.
Sraigių radau nesunkiai.
Iš akies nustačiau, kurių jų skersmuo ne mažesnis kaip 28 mm, ir…
Prisipažinsiu, labai sutrikau, nes nežinojau, kaip sraiges reikia rinkti: iš kurios pusės prie sraigės reikia prieiti, kuria ranka, kuriais pirštais ir už kurios vietos ją paimti.
Žodžiu, susimąsčiau, kaip jas rinkti, kad nebūčiau apkaltintas nehumanišku (arba – o tai dar blogiau – žiauriu) elgesiu su gyvūnais.
Atsisėdau ant akmens, pasirėmiau ranka galvą ir panirau į apmąstymus:
„Jeigu prieičiau prie iš kairės, ar per daug neišgąsdinčiau?
O jeigu iš dešinės?
Kaži kaip ji reaguotų?
O gal geriau iš priekio?
Bet tuomet kaip man pačiam jaustis?
Ar išdrįsiu pažiūrėti jai į akis?“
Ilgai svarsčiau, kaip čia man teisingiau pasielgti.
Labai ilgai.
Atrodė, kad sraigėms, ir toms, jau pabodo laukti.
Jos ėmė šalintis manęs.
O aš vis galvojau.
Ir dar ilgai būčiau taip sėdėjęs, bet pasirodė pati ir liepė eiti namo.
Saulė ritinėjosi medžių viršūnėmis, skelbdama 50-osios karantino dienos pabaigą.
Nesirkite ir jūs.
Dėl visa ko, nesirkite.
Orestas
