Besibaigiančios vasaros ritmu.
Sėdžiu.
Mąstau.
Staiga.
Krebždesys.
Už durų.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Ruduo.
Ant slenksčio.
Pagalvoju.
Skaičiau.
Kažkur.
Nė velnio!
Tai Petras.
Kaimynas.
Seniai matytas.
Nepasikeitęs.
Nė kiek.
Tik labiau įrudęs.
Šypsosi.
Akį merkia.
Kaip kadais.
Pavasarį.
Aną.
Ant slenksčio.
Dviese.
Vieną.
Iki dugno.
Iki paskutinio lašo.
Už jį.
Už mane.
Už tave.
Už jus.
Už visus.
Kurie ėjo.
Kartu.
Greta.
Atokiau.
Ir už jūrų.
Už kalnų.
Devynių.
Ar kiek jų ten.
Ėjo.
Nuėjo.
Išėjo.
Iki dugno.
Iki paskutinio lašo.
Dviese.
Vieną.
Ant slenksčio.
Kadais.
Pavasarį.
Paskui – nieko.
Gandrai jau.
Ką?
Išskrido.
Ką?
Per anksti.
Ir vėl?
Ir aš norėjau.
Skristi.
Su jais.
Kad sugrįžčiau.
Kad atrasčiau.
Save.
Iš naujo.
Kaip kadais.
Kaip tada.
Norėjau.
Labai.
Bet ruduo.
Ant slenksčio.
Jau.
Ir Petras.
Kaimynas.
Šypsosi.
Akį merkia.
Nepasikeitęs.
Nė kiek.
Tik įrudęs.
Gal?
Per vėlu.
Ką?
Skristi.
Ką?
Per vėlu jau man…
Kaip visada…
Orestas
