Silpnų nervų žmonėms geriau neskaityti.
Kai tik perskaičiau vieno oficialaus pranešimo antraštę, kad į mūsų miestą atėjo Kalėdų dvasia, mano kūnas iš karto nuėjo pagaugais: visokių dvasių ir dūšelių buvau sutikęs per savo gyvenimą – ir piktųjų, ir linksmų, – bet Kalėdų…
Net susigūžiau.
Vis dėlto smalsumas ir šį kartą nugalėjo.
Kai miesto bažnyčios bokšto laikrodžio rodyklės prisiartino prie pusiaunakčio, – labiau iš patirties, o ne iš populiariosios literatūros, žinojau, kad maždaug tuo metu visokios dūšelės pradeda lįsti iš savo slėptuvių, – ir aš išsiruošiau iš namų.
Pabučiavau miegančią pačią į kaktą, švelniai – kad nepažadinčiau – ranka perbraukiau dukrai per plaukus, – kas žino, kas tąnakt manęs laukė už durų, – ir tyliai išsliūkinau į lauką.
Buvo labai tamsu.
Ir nė gyvos dvasios.
Todėl patraukiau į centrą.
Bet vos tik prisiartinau prie centrinės gatvės, kai tolumoje (man iš dešinės) išvydau spalvotas švieseles.
Jos artinosi prie manęs, skleidamos keistus garsus.
Pasidarė nejauku.
Todėl apsisukau eiti.
Tačiau švieselių skleidžiamas burzgimas darėsi vis garsesnis.
Todėl paspartinau žingsnį.
Galiausiai leidausi tekinas.
Bėgau kiek įkabindamas, tačiau tos šviesos vis tiek buvo greitesnės.
Nėriau į tamsą, manydamas, kad joje pasislėpsiu.
Bet kur tau…
Po akimirkos mane persekiojusios šviesos, garsiai burgzdamos, aplenkė ir užkirto kelią.
Nespėjau nė sumirksėti, kai prieš akis išniro dvi žmogystos šviesą atspindinčiomis krūtinėmis.
„Tai kur taip skubate?“ – mandagiai pasiteiravo.
Net sustingau iš netikėtumo.
„Ar tik neišsiruošėte ko nors apiplėšti?“ – vėl prašneko, nesulaukusios mano atsakymo.
„Tai kad ne“, – atsiliepiau virpančiu balsu ir viską sąžiningai išklojau.
„A rimtai? – stebėjosi tos dvi ir kraipė galvas. – Čia tai bent naujiena. Gal galėtume kartu paieškoti tos Kalėdų dvasios?“
Aš, žinoma, nesispyriojau – trise – vis ne vienam.
Iki pat paryčių daužėmės po miestą, tikrindami kiemus ir visokius užkaborius.
Daug visokių dūšelių sutikome.
Tačiau nė viena taip ir neprisipažino.
Visos, it iš anksto susitarusios, mušėsi į krūtinę, kad mūsų ieškomos dvasios akyse nėra regėjusios.
Bažnyčios bokšto laikrodžiui mušant šešias ryto, žmogystos šviesą atspindinčiomis krūtinėmis, – beje, pastebėjau, kad lygiai taip pat šviesą atspindi ir jų nugaros, – palydėjo mane iki namų.
Norėjau jų atsiprašyti už sutrukdymą, tačiau jos pirmos padėkojo man už drauge prasmingai praleistą laiką ir atsisveikino.
Taip aš laimingai grįžau namo.
Laikykite kojas šiltai.
Ir ko čia pykti,
Orestas
