Kaip tarybos opozicionieriai V. Pozingį „išlukšteno“

Žodžio galia sunkiai išmatuojama.

Vakar mūsų savivaldybės tarybos opozicijos nariai rinkosi į susitikimą su Kaimo reikalų skyriaus vedėju Povilu Budvyčiu. Iki paskirtos valandos – 4-tos po pietų – dar buvo per akis laiko, tad visi tarpusavyje draugiškai šnekučiavosi, kai staiga vienas iš jų ėmė ir prisiminė kadais girdėtą posakį (tiksliau, sutrumpintą ir gerokai universalesnį jo variantą) „kas be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia akmenį“.

Vos tatai išgirdęs, instinktyviai griebiau sau už kišenės, kurioje visada nešiojuosi akmenį (tiesą sakant, dabar nė pats neprisimenu, kada ir kokia proga aš jį ten įsidėjau, ir nerandu jokio logiško paaiškinimo, mat vaikystėje labiau mėgau rinkti kankorėžius ir kitų išbarstytus pinigėlius – pirmųjų derlius gausesnis būdavo rudenį, o rublių – po švenčių, ypač po Naujųjų sutiktuvių Laisvės kvartale, – ir, neslėpsiu, man sekdavosi – kartą sniege aptikau net 25 rublius, neskaitant smulkiųjų irisams…) ir… paskutinę akimirką susilaikiau, suvokęs, kad joks aš nenuodėmingas. Anaiptol, gerai pagalvojus, išeitų bent du pilni kamazai. Ir dar su dideliu kaupu. Todėl nugrūdau tą akmenį į giliausią kampą ir užsiuvau kišenę. Kam man ta kišenė, kad kyšių niekas neduoda. Matyt, nesu patikimas. Kita vertus, akmuo kišenėje – vis šioks toks balastas – kad vėjas nenupūstų. Ir iš karto ramiau ant širdies pasidarė. Po to dar toptelėjo mintis, kad ir į kitos pusės kišenę reikėtų tokį patį įsidėti. Dėl pusiausvyros. O tai pastaruoju metu pradėjau jausti, kad mane traukia į dešinę (prisipažinsiu, nemėgstu kraštutinumų, man mieliau – prieš srovę, tiek gyvenime, tiek ir vasarą Atmatoje – nors toli ir nenusiiri, užtat jauti, kad gali…). Taigi, šiandien ryte taip ir padariau. Nors kelnės ir apsunko, tačiau jaučiuosi nepalyginamai tvirčiau stovintis ant žemės. Tik nereikia čia… gerai suprantu, ką dabar apie mane pagalvojote. Aš tik taip atrodau (kaimynas Petras taip sakė). Gerai žinau, kad yra kitokių būdų savo stabilumui užtikrinti. Bet dauguma atveju jie tikrosios laimės neatneša. Pavyzdžiui, Virgilijus Pozingis. Tas žmogus turi daug žemės – tai kuo tvirčiausias pagrindas gyvenimo stabilumui užtikrinti. Bent jau iki 2020-ųjų. Tačiau ėmė žmogus ir nesusilaikė. Sugalvojo pagerinti savo hektarų būklę ir su kitais 7 žemių savininkais (bent jau tiek jų vakar suskaičiavo P. Budvytis) sumanė teikti paraišką dėl europinės paramos savo žemių melioracijos įrenginiams rekonstruoti. Ir įsteigė jie (greituoju būdu) tokią asociaciją, kuri kreipėsi į savivaldybės tarybą su prašymu būti partneriu teikiant paraišką. Ir tarybos dauguma (tiesa, per plauką) tam pritarė. Tik štai bėda – tarybos opozicionieriai suuodė, kad V. Pozingis galimai supainiojo viešuosius ir privačius interesus, kai, eidamas savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, galimai pats derino tarybos sprendimo projektą dėl savivaldybės partnerystės su asociacija, kurios vienas iš steigėjų jis pats yra. Būtent ši tema ir buvo viena iš pagrindinių, kurias vakarykščiame susitikime su Kaimo reikalų skyriaus vedėju norėjo aptarti tarybos opozicionieriai. Bet nutiko taip, kad į šį susitikimą atėjo ir V. Pozingis. Beje, niekieno nekviestas. Ir elgėsi jis taip, tarsi būtų pasaulio bamba. Tačiau opozicionieriai buvo kantrūs. Matyt, skaito mano raštus, nes iš kur kitur būtų sužinoję, kad kantrybė dangų atidaro. O ką jau bekalbėti apie V. Pozingį, kuris, nors (galimai) kartais ir jaučiasi pasaulio bamba, bet jam iki dangaus… tiek to, susilaikysiu. Juk susilaikymas dorybė. Tai kodėl ir man nors retą syki nepabūti tokiu. Bent jau dėl akių. O štai V. Pozingis vakar – begaliniam opozicionierių džiaugsmui – ėmė ir nesusilaikė. Ir išklojo: „Sprendimo projektas paruoštas. Už kurį aš atsakingas. Aš peržiūrėjau ir pasakiau, kad jisai teisingai paruoštas. Ir viskas…“ Ir viskas. Dabar lauksime naujienų iš Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos… Kažkodėl prisiminiau seną kvailą (kvailas – nebūtinai blogas) anekdotą apie vieną vaikiną, kurio kažkas (tiksliai neprisimenu) pasiteiravo, kaip jo naujoji draugė. Tai tas atsakė: „Dar nežinau, bet draugai sako, kad gera“…

Ir tegul saugo jus angelai sargai. O pastarieji tegul tokie ir būna. Ne mentai, ne farai, ne molicininkai, ne mentozaurai, o angelai sargai.
Su profesine švente, policijos pareigūnai.

Kaip visada,
Orestas

Ne į temą
Šiek tiek neįgalus, tskant…

Mano nuotr.