Kairėje viršuje – prieš išvežant restauruoti geltonai pokariu nudažytas tiltas; senieji atvirukai. (KPD)

Pradėjus remontuoti avarinės būklės vieną seniausių Lietuvoje metalo konstrukcijų Šilutės tiltą per Šyšos upę, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose prasidėjo diskusijos dėl jo spalvos. Tilto metalinės dalys dabar yra išvežtos remontuoti, restauruoti. Pagal su Kultūros paveldo departamentu (KPD) suderintą projektą, tiltui bus grąžinta jo autentiška pilka spalva.

Skaityti toliau

Atrodytų, viskas teisingai. Tačiau vietiniai gyventojai, per savo gyvenimą jį matę tik geltonai sovietmečiu perdažytą, yra įsitikinę, kad tiltas turi likti geltonas. Kai kurių nuomone, spalva nėra vertingoji savybė, kurią reikia saugoti, tai tik emocija. Kiti, suvokiantys paveldo vertę, ragina nebandyti paveldo objektui primesti savo supratimo, pripratimo, o džiaugtis, kad jam grąžinama autentiška spalva.

„Žmogus per trumpai gyvena, kad atsimintų jo pirmines spalvas. Ir nebūtinai tai, ką jūs visada matėte, yra autentika. Kas būtų, jei visi paveldą bandytume „tampyti“ tik pagal savo prisiminimą. Paveldo objektai egzistuoja daug ilgiau, nei mes juos prisimename. Paveldo objektui galioja kiti reikalavimai, neprimeskime savo emocijų, čia neturėtume taikyti argumento „juk geltona gražiau, šviesiau“, – sakė vienas nenorėjęs prisistatyti praeivis. – Jei jau mums rūpi paveldas, tai turi rūpėti ir jo autentika“.

Pilka spalva – protestantiškos kultūros atspindys

„Autentiškumą sudaro ne tik paveldo objekto statybai panaudotos medžiagos, jo išraiška, architektūrinė forma, bet ir spalvinis sprendimas, taip pat vizualinis vaizdas aplinkoje“, – žiniasklaidoje komentavo KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Gečienė.

„Nieko keisto, kad daugelis tiltą prisimena tik geltonai perdažytą. Dauguma dabartinės Šilutės gyventojų tėvai ar seneliai atvykę po Antrojo pasaulinio karo iš kitų Lietuvos regionų, todėl jie atsimena tik pokarinę tilto spalvą. Tačiau senieji gyventojai prisimena pilką spalvą, – sakė Klaipėdos universiteto docentė, dr. Silva Pocytė, Šilutės rajono savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo Vertinimo tarybos pirmininkė. – Tiltai yra strateginiai objektai, suprantama, kodėl juos anksčiau dažydavo taip, kad susilietų su landšaftu. Šiais laikais, kai viską gali rasti GoogleMaps, šis argumentas mažiau aktualus, nei prieš šimtą metų. Tačiau, kita vertus, jei pažiūrėtume viso Prūsijos regiono ar tik Klaipėdos krašto senas nuotraukas, atvirutes, kuriose matyti senieji tiltai, tai nebuvo kitokios spalvos, kaip tik įvairaus atspalvio pilka. Objektai įsiliedavo į aplinką, susiliedavo su kraštovaizdžiu, neišsiskirdavo ryškiomis spalvomis. Apskritai, tai yra protestantiško krašto santūrumas, paprastumas. Tokios spalvos – protestantiškos kultūros atspindys. O geltona, kiek esame diskutavę Šilutės rajono savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo Vertinimo taryboje, sovietmečiu tiesiog buvo pasirinkta atsitiktinai, nesigilinant į istoriją, tradiciją, kokią turėjo spalvą, tokia ir nudažė. Būtų turėję mėlyną, būtų nudažę mėlynai. Pažiūrėkime į Priekulės tiltą – lygiai toks pats, su tokiom pat arkom – gal prieš kokius dešimt metų restauravo, nudažė gražia pilka spalva. Kiek iš vaikystės atsimenu, irgi buvo pilkas. Šilutė, manau, tai puikiai žino, turi žinių apie savo paveldą, juk tiek paskaitų vyksta, renginių kultūros įstaigose, ir man pačiai ne kartą teko paskaitą skaityti apie paveldą. Bet kaip žinia, ne visiems Klaipėdos krašto paveldas yra svarbus ir suvokiamas kaip neatsiejama regiono tapatybė.“

Tipiškas Prūsijos kelių inžinerijos statinys

Šyšos tiltas yra dviejų tarpatramių kniedyta metalinė arkinė konstrukcija – kniedyta metalinė arka – būdinga Prūsijos kelių inžinerijai XIX a.pb.–XX a.pr. Kai tiltas čia buvo pastatytas, Šilutė tuo metu priklausė Vokietijos imperijos Rytprūsių provincijai. Šilutėje gyvenantis architektas Egidijus Vidrinskas atkreipia dėmesį, kad konstrukcija atitinka tipinius Preußische Normalbrücke tipo tiltus, statytus Vokietijos imperijoje XIX a. pabaigoje. 40 m ilgio, 5 m pločio valstybės lėšomis pastatytas tiltas atspindi to šimtmečio tiltų statybos ypatumus, kokybę ir Klaipėdos krašto tradiciją, madas. Analogiškas sprendimas buvo naudotas 1886 m. pastatytame Priekulės tilte per Miniją.

Jūratė Mičiulienė, KPD

Apie Šilutės tilto autentiškumą KPD kviečia pasikalbėti feisbuke.

www.silutesetazinios.lt archyvo.

Paskelbta nemokamų renginių visoje Lietuvoje programa.

Skaityti toliau

Lietuvos muziejų kelias sugrįžta ir šiemet kviečia pažinti klasicizmo ženklus Lietuvoje. 2026 metų programa pasižymi įvairove – renginiai vyks visoje šalyje, skirtinguose regionuose, o jų dalyviai galės rinktis iš gausybės veiklų: parodų, edukacijų, koncertų, paskaitų, ekskursijų bei kultūrinių susitikimų. Muziejų parengta nemokamų renginių programa tęsis nuo pavasario iki rudens, ją organizuoja Lietuvos muziejų asociacija kartu su muziejais ir kitomis kultūros paveldo institucijomis.

„Lietuvos muziejų kelias vyksta nuo 2012 metų ir jau tapo svarbia tradicija, sujungiančia muziejus ir regionus į bendrą kultūros pažinimo maršrutą. Šis projektas leidžia ne tik atskleisti muziejų įvairovę, bet ir parodyti jų saugomą paveldą platesnei visuomenei“, – teigia Lietuvos muziejų asociacijos pirmininkas Marius Pečiulis.

Laikantis 2022–2027 metų kultūros paveldo sklaidos programos „Gimtoji Europa“ idėjos, šių metų Lietuvos muziejų kelias aktualizuoja klasicizmo laikotarpio Europos ženklus Lietuvoje. Ši tema kviečia pažvelgti į paveldą ne tik kaip į architektūrą ar meną, bet ir kaip į visą kultūrinę pasaulėžiūrą, susijusią su Apšvietos epochos idėjomis.

Vilniaus universiteto profesorė dr. Irena Vaišvilaitė, kalbėdama apie šio laikotarpio svarbą yra pabrėžusi, kad klasicizmas – tai harmonijos, proporcijos, racionalumo ir tvarkos siekis, kylantis iš Antikos idealų ir glaudžiai susijęs su Apšvietos epochos idėjomis. Jis atsispindi ne tik architektūroje, bet ir platesnėje kultūrinėje laikysenoje.

Programoje – renginių įvairovė

Organizatoriai pabrėžia, kad programos renginiai nėra tradiciniai – jie sukurti specialiai šiai temai atskleisti, todėl kiekvienas muziejus siekia pasiūlyti unikalią patirtį.

Lankytojai galės leistis į pažintines ekskursijas po klasicizmo laikotarpio objektus – Šilutėje susipažinti su miesto urbanistine raida ir architektūra, Klaipėdoje dalyvauti ekskursijoje „Masonai Klaipėdoje: 250 metų istorijos ir legendų“, atskleidžiančioje Apšvietos idėjų sklaidą, o Mažojoje Lietuvoje – sekti „Liudviko Rėzos pėdomis“ muzikinėje-literatūrinėje programoje.

Programoje netrūks ir išskirtinių kultūrinių patirčių. Muzikos mėgėjai galės išgirsti klasicizmo epochos kūrinius – programoje numatyti koncertai ir muzikiniai renginiai, kuriuose skambės ir Wolfgango Amadeus Mozarto muzika, taip pat vyks muzikiniai-literatūriniai vakarai, skirti Liudviko Rėzos kūrybai. Plungėje, kunigaikščių Oginskių rūmuose, renginiai kvies pažinti šios giminės kultūrinį palikimą – nuo muzikos iki istorinių pasakojimų apie jų vaidmenį skleidžiant klasicizmo estetiką Lietuvoje.

Dalis renginių kvies gilintis į klasicizmo idėjas per paskaitas ir diskusijas – jose bus aptariama architektūra, menas, literatūra bei visuomenės pokyčiai.

Edukacinės veiklos leis pažinti klasicizmo architektūros bruožus iš arčiau – pavyzdžiui, Biržuose bus nagrinėjama sakralinė architektūra, kur klasicizmo ir baroko elementai susipina tarpusavyje, o kituose renginiuose lankytojai galės tyrinėti dvarų architektūrą, interjerus ir kasdienybės kultūrą.

Programoje numatytos ir parodos, pristatančios klasicizmo laikotarpio dailę, grafikos kūrinius bei interjerų estetiką, leidžiančios pažvelgti į šio laikotarpio meną ir jo sąsajas su Europos kultūra.

Ypatingas dėmesys šiemet skiriamas Motiejaus Kazimiero Valančiaus metams – renginių ciklas Žemaitijoje kvies pažvelgti į jo asmenybę ir laikmetį kaip į klasicizmo idėjų raišką regione.

Projektas, sujungiantis paveldo saugotojus

Programos turinio koordinatorius, Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius pažymi, kad Lietuvos muziejų kelio ciklas „Gimtoji Europa“ jau pristatė gotikos, renesanso ir baroko ženklus Lietuvoje, o klasicizmo tema natūraliai tęsia šį pasakojimą apie Europos kultūros įtaką mūsų šalies istorijai.

„Lietuvos muziejų kelias ir toliau išlieka bendradarbiavimo platforma, kviečianti prisijungti ne tik muziejus, bet ir kitas organizacijas, veikiančias klasicizmo laikotarpio ar su juo susijusiuose objektuose – dvaruose, bažnyčiose, vienuolynuose bei istoriniuose pastatuose“, – sako S. Matulevičius.

Lietuvos muziejų kelio „Europos ženklai Lietuvoje: Klasicizmas“ renginiai vyks 2026 m. balandžio 16 d. – rugsėjo 27 d. visoje Lietuvoje, regioniniu principu. Šių metų programa prasidės Žemaitijoje – Žemaičių muziejuje „Alka“, taip simboliškai pažymint ir Motiejaus Valančiaus metų svarbą. Programos pabaiga tradiciškai sutaps su Pasauline turizmo diena. Renginių programa skelbiama adresu https://www.muziejukelias.lt/renginiai/2026-metu-lietuvos-muzieju-kelio-renginiu-programa.

Sutvarkytas Šilutės parapinės mokyklos pastatas. KPD (Ingridos Gečienės) nuotrauka. Taip pastatų kompleksas (iš kairės: Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia, našlaičių globos namai, parapinė mokykla) atrodė XX a.pradžioje.

Šilutės mieste sėkmingai užbaigti dar vieno paveldo objekto tvarkybos darbai, praneša Kultūros paveldo departamentas (KPD).

Skaityti toliau

KPD sudaryta Tvarkybos darbų priėmimo komisija oficialiai priėmė baigtus Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios pastatų komplekso parapinės mokyklos (unikalus kodas KVR – 30365) tvarkybos darbus. Įgyvendinti sprendiniai užtikrina objekto vertingųjų savybių išsaugojimą ir jų perdavimą ateities kartoms. Taip pat džiugu, kad buvęs parapinės mokyklos pastatas šiandien atlieka svarbią bendruomeninę funkciją – jame įsikūrusi Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos klebonija.

Komplekso istorija

Buvusi Šilutės parapinė mokykla (Katalikų Bažnyčios g. 5), kaip ir kiti komplekso statiniai (bažnyčia ir našlaičių globos namai) yra neatsiejamas Šilutės miesto istorinės dalies elementas. Visas kompleksas mena tos laikus, kai Šilutė (Šilokarčema, vok. Haydekrug) priklausė Prūsijos kunigaikštystei.

1850 m. rytinėje Šilutės dalyje Katalikų Bažnyčios gatvėje buvo įkurta katalikų parapija. 1854 m. vietoj laikinos medinės bažnyčios pastatyta mūrinė neogotikinė Šv. Kryžiaus bažnyčia. Pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Po dešimtmečio, 1864 m. liepos 10 d., prie bažnyčios buvo įsteigta parapinė mokykla. Pirmasis mokytojas – Hermanas Kžyminskis (Hermann Krzyminski). Apskritai, parapinės mokyklos šiame krašte pradėtos kurti dar Kryžiuočių ordino laikais (po Melno Taikos sutarties Klaipėdos kraštas atiteko Vokiečių ordinui). Parapinių mokyklų gerokai padaugėjo XVI a. Prūsijos karalystėje (Šilutė nuo 1525 m. priklausė Prūsijos kunigaikštystei). Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1900 m. šią mokyklą lankė 72 mokiniai.

1888 m. prie Šilutės bažnyčios buvo įsteigta katalikų našlaičių prieglauda. Prūsijos vyriausybė prieglaudai kasmet skirdavo pašalpą. 1904–1905 m. buvo pastatytas naujas erdvus 3 a. prieglaudos pastatas. Juose prieglobstis teiktas tėvų netekusiems našlaičiams bei vaikams, kurių tėvai neįstengė išmaitinti. Prieglaudai vadovavo vokietės vienuolės elzbetietės. Po Antrojo pasaulinio karo vienuolės pasitraukė į Vakarus, pastatas nyko. Restauruotas, sutvarkytas 2021 m.

Meistrystė ir autentiškumo išsaugojimas

Parapinės mokyklos pastato tvarkybos darbai vykdyti pagal UAB „TS Projects“ parengtą paveldo tvarkybos (remonto, restauravimo) projektą. Laikantis paveldosaugos principų – maksimaliai išsaugoti autentiškas medžiagas ir konstrukcijas, o pažeistas vietas tvarkyti taikant suderinamas medžiagas ir technologijas – darbus atliko UAB “Pamario restauratorius”.

Didžiausias dėmesys buvo skirtas pastato išorės tvarkybai. Restauruojant fasadus atkurta neogotikai ir neoromanikai būdinga raudonų plytų mūro faktūra, sutvarkytos siūlės, restauruotas dekoras, pašalinti drėgmės ir laiko pažeidimai.

Tvarkant stogą sustiprintos medinės konstrukcijos, atnaujinta danga, užtikrintas pastato sandarumas ir apsauga nuo kritulių poveikio.

Išsaugotas pastato mastelis, proporcijos, arcitektūrinė raiška, taip pat autentiški elementai, istorinės architektūrinės detalės, būdingos Mažosios Lietuvos regiono XIX a. pabaigos – XX a. pradžios mūriniams pastatams.

Paveldo pritaikymas šiandienai

Kultūros paveldo specialistai pabrėžia, kad sėkmingas paveldo objekto išsaugojimas neatsiejamas nuo jo naudojimo. Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios komplekso pastatai yra puikus pavyzdys, kaip istoriniai statiniai gali būti pritaikomi šiuolaikinėms reikmėms, išlaikant jų kultūrinę, istorinę ir dvasinę vertę.

Atlikti darbai ne tik sustabdė pastato būklės blogėjimą ir užtikrino vertingųjų savybių apsaugą, bet ir sustiprino viso komplekso architektūrinį vientisumą. Atnaujintas pastatas organiškai įsilieja į Šilutės miesto istorinės dalies urbanistinę aplinką ir prisideda prie vietos identiteto išsaugojimo bei puoselėjimo.

Gedimino Sass nuotr.

Vasario 4 d. 17.30 val. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vyks fotografijų parodos „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ atidarymas. Į renginį atvyksta Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas, kurio įžvalgos apie Klaipėdos krašto istoriją ir atmintį nuolat sulaukia didelio dėmesio, taip pat atidarymo renginyje dalyvaus šios parodos iniciatorė, VšĮ „Raudonos plytos“ vadovė, šilutiškė Edita Valinčienė. Renginio metu vyks parodos pristatymas ir trumpa paskaita su diskusija.

Skaityti toliau

Ši fotografijų paroda ir visa organizacijos „Raudonos plytos“ veikla – apie nutylėtą Klaipėdos krašto istoriją po 1945 metų, nutrūkusį regiono kultūros tęstinumą bei kaip šiandien dar vis bandome jį susigrąžinti ir suprasti.

„Raudonos plytos mums yra simbolis. Per jas pasakojame ne tik apie pastatus, bet apie Klaipėdos krašto kultūrą, jo kitoniškumo priežastis, istorinius lūžius ir žmonių likimus, ypač po 1945 metų, kai kultūros tęstinumas regione buvo iš esmės nutrauktas“, – sako iš Šilutės kilusi Edita Valinčienė (Vaškaitytė).

Fotografijose įamžinti visuomeniniai Klaipėdos krašto raudonų plytų pastatai – mokyklos, liuteronų bažnyčios, traukinių stotys, paštai – šiandien dažnai yra nykstantys, tačiau jie išlieka svarbiais liudytojais to, kas buvo prarasta ir kas dar gali būti suprasta. „Pastatai dažnai išlieka ilgiau nei žmonės, todėl per pastatus mes galime papasakoti tai, ko ne visada randame knygose“, – teigia parodos iniciatorė. Parodos fotografijose – nemažai Šilutės rajone esančių raudonų plytų pastatų.

Parodos atidarymo renginyje kalbėsiantis istorikas prof. Vasilijus Safronovas padės pažvelgti į Klaipėdos krašto architektūrą kaip į regiono istorinės patirties veidrodį: „Degto molio plyta apskritai yra tūkstantmetės statybos tradicijos, kurios pradžia – senovės civilizacijose, liudininkė. Klaipėdos krašte ji mus sieja su epocha, kai šis regionas antrosios industrinės revoliucijos epochoje atsidūrė sudėtyje valstybės, kuri prieš Pirmąjį pasaulinį karą tapo antrąja pagal gamybos apimtį jėga pasaulyje. Raudonų plytų pastatai liudija ir apie tai, kas vyko ir tebevyksta regione po 1945–ųjų – atmetimą, ignoravimą, vertės nesupratimą iš vienos pusės ir branginimą, domėjimąsi (kartais paviršinį, bet vis dėlto), prisirišimą iš kitos.“

Parodos iniciatorė E. Valinčienė pabrėžia, kad šiandien, kai vis dar prarandami istoriniai pastatai, o regiono tapatybė neretai supaprastinama, kalbėjimas apie paveldą tampa atsakomybės klausimu.

„Jeigu dar nesuprantame, ką Klaipėdos krašte reiškia raudonų plytų pastatai ir kokias istorijas jie neša, mes rizikuojame prarasti ne tik architektūrą, bet ir gebėjimą iki galo suprasti Klaipėdos kraštą“, – sako E. Valinčienė.

Parodą inicijuoja nevyriausybinė organizacija VšĮ „Raudonos plytos“, veikianti savanorystės pagrindais ir savo veikla edukuojanti visuomenę apie Klaipėdos krašto kultūrą, stiprinanti istorinį ir kultūrinį sąmoningumą, regioninį identitetą bei atsakomybę už kultūros paveldo išsaugojimą.

Fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ Šilutės Hugo Šojaus muziejuje (Lietuvininkų g. 4, Šilutė) veiks iki vasario 27 dienos. Parodos atidarymo renginys – vasario 4 d. (trečiadienį) 17:30 val.

F. Bajoraičio bibliotekos.

Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka kviečia kurti bendrą fotografijų parodą apie Šilutės architektūrinį paveldą.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Tapkite parodos bendraautoriais – užfiksuokite Šilutės mieste Jūsų dėmesį patraukusias architektūrines detales, pastatus, istorinius užrašus ar kitus unikalius miesto akcentus. Nuotraukas siųskite el. paštu dalia.bardauskiene@silutevb.lt iki š. m. rugpjūčio 31 d.

Bibliotekos darbuotojai iš atsiųstų nuotraukų parengs parodą. Ji bus pristatyta rugsėjo 18 d., minint Europos paveldo dienas Šilutėje. Sukurkime parodą, kurioje Šilutės architektūra atgis per Jūsų žvilgsnį.

Finansuoja: Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos, Šilutės rajono savivaldybė.

KPD archyvo ir silutesknygininkai.lt nuotr.

Į kultūros paveldo inventorių KPD Klaipėdos teritorinis skyrius pernai įrašė puikiai išlikusią Norkaičių dvaro sodybą (Šilutės rajonas), kurioje tuo metu buvo įsikūrusi Norkaičių girininkija. Neseniai gauta žinia, kad pastatus ruošiamasi parduoti, o girininkiją iškelti. Dalis pastatų jau parduota.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Paveldo specialistai susitiko su Valstybinės miškų urėdijos Šilutės regiono padalinio vadovu ir aptarė galimybę šį unikalų kompleksą išsaugoti. Geriausias būdas tai padaryti – įrašyti objektą į Kultūros vertybių registrą. Inventorius jokios apsaugos dar nesuteikia, tik atkreipia dėmesį, kad objektas turi vertingųjų savybių. Urėdijos vadovas, supratęs situaciją, geranoriškai sutiko pradėti Norkaičių dvaro sodybos apskaitos duomenų parengimą bei parengtą medžiagą teikti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kad būtų priimtas sprendimas dėl objekto (ne)įregistravimo į Kultūros vertybių registrą. Buvo aptartos stogo priežiūros ir remonto galimybės, nepakenkiant istoriniams pastatams, būtinai išlaikant istorinį stogo dangos tipą.

Paveldosaugininkų teigimu, sodyba yra viena geriausiai išlikusių Mažosios Lietuvos dvaro sodybų, apie kurią žurnalistas Denisas Nikitenka „Vakarų eksprese“ (2022.10.23) rašė: „Išliko visas iš pirmo žvilgsnio sužavintis buvusio dvaro architektūrinis ansamblis, praktiškai nematęs restauratorių pudros ir neturintis jokio makiažo, todėl dvelkiantis neįtikėtinu autentiškumu, archajiška dvasia. Dvaras, tapęs iš kartos į kartą išsaugota miškininkų citadele. Dar labiau intriguoja ir mitologinis šios vietovės šleifas, nukeliantis į baltų dievų pasaulį: ši vietovė ne vieno tyrinėtojo yra siejama su Patrimpo šventykla, iš kurios akmenų esą ir sumūryti dvaro pamatai.“

Iš istorijos

Istoriografiškai Norkaičių dvaro ištakomis galima laikyti jo vietoje buvusią smuklę (arba karčemą), kuriai privilegija išduota 1515 m. Ji buvo išnuomota Johanui Metrikui (Johann Metrick), o nuo 1540 m. įstaigą perėmė Narkus Talutas (Thalutt) bei jo įpėdiniai. Su šia šeima ir siejamas Norkaičių dvaro vardo atsiradimas. 1663 m. dvarui buvo suteikta Kulmo (paveldėjimo) teisė.

Anot padavimo, kuris buvo užrašytas dvaro savininko Gotlibo Gabrieliaus Funko (Gottlieb Gabriel Funk) namų knygoje, Norkaičių dvaro vietoje augęs didžiulis ąžuolas, aplink kurį buvęs pastatytas namas be stogo. Senovės prūsai jame laikę medinę prūsų derliaus, upių ir šaltinių dievo Patrimpo statulą, šioje vietoje vykdavusios jam skirtos religinės apeigos.

Dvaro savininkai metų tėkmėje dažnai keitėsi. 1801 m. minimas Klaipėdos pirklys Johanas Fridrichas Funkas (Johann Friedrich Funk), kuriam be Norkaičių dar priklausė Šviedrių kaimas bei Lapynų palivarkas. J. F. Funkas Norkaičių dvare pasodino didelį sodą, priešais rūmus įveisė apvalios formos gėlyną, iš lauko akmenų pastatė didžiules arklides, du vandens malūnus su aliejaus spaudykla. Aliejus tuo metu buvo labai paklausi prekė, iš kurios dvaras gaudavo neblogas pajamas.

Vėliau Norkaičių dvarą paveldėjo J. F. Funko sūnus G. G. Funkas. Jis turėjo keturias dukras. Jauniausioji ištekėjo už Šernų dvarininko sūnaus Heinricho Fridricho Hano (Heinrich Friedrich Hahn). Jis 1841 m. iš uošvio nusipirko dar ir Lapynų palivarką. 1878 m. Norkaičių dvarą perėmė Prūsijos miškų ūkio valdyba ir įkūrė čia valstybinę girininkiją.

kpd.lrv.lt nuotr.

Kultūros pavaldo departamento Klaipėdos teritorinis skyrius, rūpindamasis Mažosios Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimu ir pritaikymu šiuolaikinėms reikmėms, surengė konsultaciją dėl Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios pastatų komplekso našlaičių globos namų pritaikymo neįgaliųjų poreikiams, praneša Kultūros pavaldo departamentas.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Šis valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 30364) prieš keletą metų jau buvo sutvarkytas, tačiau tuomet nebuvo numatytas pastato pritaikymas neįgaliųjų poreikiams. Sutvarkytuose buvusiuose našlaičių globos namuose buvo įkurtas daugiafunkcinis centras, kuriame vyksta Šilutės Trečiojo amžiaus universiteto renginiai, organizuojamos parodos. Taip pat čia įrengtos apgyvendinimo patalpos piligrimams.

Per pastaruosius metus, jau naudojant pastatą kaip daugiafunkcinį centrą, išryškėjo pritaikymo neįgaliųjų poreikiams būtinybė. Paveldo specialistai, susitikę su Šilutės rajono savivaldybės meru, administracijos direktoriumi ir kitais savivaldybės specialistais, Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos klebonu, įmonės „TS Projects“ direktore bei architektais, įvertino ir aptarė Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios pastatų kompleksui priklausančių našlaičių globos namų pritaikymo neįgaliųjų poreikiams galimybes. Buvo susipažinta su pritaikymo neįgaliųjų poreikiams pavyzdžiais Lietuvoje ir Europoje. Apžiūrėjus kultūros paveldo objektą vietoje, rasta vieta, kurioje bus projektuojamas liftas, mažiausiai darysiantis poveikį kultūros paveldo objekto vertingosioms savybėms bei autentiškumui.

Iš istorijos

Našlaičių globos namai skaičiuoja ilgą istoriją. 1888 metais kunigo Wichmanno pastangomis buvo įsteigta katalikiška vaikų prieglauda, kuriai Prūsijos vyriausybė kasmet skyrė pašalpą. 1905 metais buvo pastatytas naujas erdvus trijų aukštų prieglaudos pastatas. Čia galėdavo gyventi apie 60 vaikų, daugiausiai tai buvo našlaičiai ir pamestinukai, kilę iš Žemaitijos. Iš valdžios prieglauda gaudavo vienkartines pašalpas, kelis kartus Klaipėdos krašto direktorija suteikė pašalpą prieglaudai remontuoti. Šiai įstaigai vadovavo vokietės vienuolės elzbetietės, paskutinės jos vadovės buvo vienuolės Mexida Fahl ir Ewalde Schwarz.

1944 metų rudenį artėjant frontui gyventojai evakuoti į Rytprūsius, kartu pasitraukė ir vienuolės. 1949 metais našlaičių globos namuose buvo įrengti komunaliniai butai, vėliau pastatas buvo rekonstruotas. 1961 metais jame įsikūrė tuberkuliozinė vaikų sanatorija „Eglutė“, kurioje gydėsi 6–16 metų vaikai iš įvairių Lietuvos rajonų. 2011 metais LR Vyriausybės nutarimu pastatas buvo grąžintas Šilutės Šv. Kryžiaus katalikų parapijai. Tačiau parapija neturėjo galimybės savo lėšomis sutvarkyti gaisrą patyrusio, jau prastos būklės pastato, todėl 2018 metais pastatas panaudos sutartimi buvo perduotas Šilutės rajono savivaldybės žinion.

2021 metais pastatas restauruotas, sutvarkytas. Buvo nuvalytas, restauruotas raudonų degtų molio plytų fasadų mūras. Taip pat sutvarkytas pastato stogas: nuardytos per 2008 metais palėpėje kilusį gaisrą apdegusios, sulūžusios ir suirusios medinės konstrukcijos liekanos ir naujai atkurta buvusi medinė jo konstrukcija, uždengta keramikinių čerpių danga. Pastatui apsaugoti įrengti analogiški buvusiems seniesiems cinko skardos lietloviai ir lietvamzdžiai. Pagal išlikusią ikonografinę medžiagą, išlaikant skaidymo proporcijas ir varstymo būdą, pagaminti ir sumontuoti langai ir lauko durys.

Vidaus durys

am.lrv.lt nuotr.

Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė dar viena Mažosios Lietuvos etnografinio regiono vertybė – žvejyba Kuršių mariose, kuri yra neatskiriama Mažosios Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio dalis, formavusi ir tebeformuojanti vietos žmonių gyvenimo būdą, charakterio savybes.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Tai gyvybinga ir pamario bendruomenes tampriai saistanti ūkinė veikla, išsaugojusi esminį ryšį su tradicine žvejyba. Šiandien Kuršių mariose galima tik spendžiamoji žvejyba, gaudomi sterkai, ešeriai, karšiai, unguriai, vėgėlės, karosai, stintos, plekšnės ir kt.

Žvejų bendruomenė laikosi verslinei žvejybai vidaus vandenyse taikomų taisyklių. Žvejų bendruomenėje dar gyvas vandens dalybų paprotys, orų spėjimai, saugomos ir perduodamos žinios apie žūklės tradicijas, įgūdžiai, kaip gaudyti žuvį, ją paruošti ir realizuoti. Susibūrę į asociacijas pavieniai žvejai ir jų įmonės vysto vietos verslą, prisideda prie kultūrinio turizmo plėtojimo ir rekreacijos.

Viršuje – sutvarkyta daržinė, apačioje – avarinės būklės 2021 m. (KPD nuotr.)

Savo istorija garsus Bitėnų kaimas Pagėgių savivaldybėje spaudos draudimo metais buvęs pagrindiniu knygnešių susibūrimo centru. Tuomet Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjas ir Tilžės akto signataras Martynas Jankus (1958–1946) savo sodyboje buvo įrengęs spaustuvę. Dabar atstatytoje spaustuvėje veikia Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejus. Čia eksponuojamos minėtoje spaustuvėje išleistos knygos, laikraščiai ir kitas XIX–XX a. kultūros paveldas.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Spalio 11 d. KPD sudaryta Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė Aušrininko, spaustuvininko Martyno Jankaus sodybos daržinės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 39081) tvarkybos darbus. Tvarkybos darbai buvo vykdomi pagal UAB ,,Senamiesčio projektai“ (projekto vadovas Ramūnas Buitkus) parengtą tvarkybos darbų projektą „Aušrininko, spaustuvininko Martyno Jankaus sodybos daržinės, esančios M. Jankaus g. 3, Lumpėnų sen., Pagėgių sav., tvarkybos (Avarijos grėsmės pašalinimo, restauravimo, remonto) darbų projektas“. Lėšos projekto įgyvendinimui skirtos iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) programos ir Pagėgių savivaldybės. Darbų, kurios atliko UAB ,,Virbarta“, užsakovas – Kultūros infrastruktūros centras. Darbai vyko nuo 2022 m.

Šiuo projektu buvo sutvarkyta daržinės stogo danga, stogo medinių gegnių konstrukcijos ir elementai, sienų medinė karkasinė konstrukcija ir vertikalus apkalimas, plūkto molio (aslos) danga. Įrengta gaisro aptikimo, signalizacijos ir žaibosaugos sistema.

Į Kultūros vertybių registrą sodyba buvo įrašyta dar 1993 m., o 2021 m. spalio mėnesį paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Šis žingsnis atvėrė daugiau galimybių tvarkybai.

Stop kadras.

Paaiškėjo, kam bus įteikta Agluonėnų seniūnijos XXVIII rašytojos Ievos Simonaitytės premija. Sausio 9-ąją posėdžiavusi premijos skyrimo komisija ją nutarė skirti dailidei Vaidotui Bliūdžiui už Mažosios Lietuvos tradicinės amatininkystės ir krašto istorijos puoselėjimą, praneša Klaipėdos rajono savivaldybė.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Senieji pamario gyventojai sakytų, kad artėja ne gruodis, o kalėdis, ir vaišintų ne kava, o kafija (gal net ne cikorijų, gilių ar miežių, bet tikrų kavos pupelių!) su kuriuo nors iš savo skaniųjų pyragų. „Jie būdavo kepimo milteliais iškildinti, aguoniniai, gliumziniai, keksai, kokį tik nori pašmekiuot gali“, – šišioniškių tarme, į kurią per šimtmečius įsigėrė vokiški skoliniai, iš vaikystės atsimena Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė, etnologė Indrė Skablauskaitė.

Daugiau – https://www.lrt.lt/naujienos…

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

B. Markevičiaus nuotr.

Lietuvos marinistinės kultūros išsaugojimo centras – tai kelių entuziastų grupė, beprotiškai mylinti jūrą ir senuosius „tikruosius“ medinius burinius laivus. Šiuo metu rūpinamės 10 burlaivių, kurių net 9 pripažinti Lietuvos Kultūros paveldu. Daugumą šių laivų išgelbėjome nuo visiško sunaikinimo – elementaraus sudeginimo.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Galime valandų valandas pasakoti istorijas apie kiekvieną iš mūsų laivų (o patikėkite, yra ne viena ir dar kokių!), bet labiausiai džiaugiamės tada, kai jiems po truputį grąžiname likimo nuskriaustiems laivams buvusį jų grožį.

Šiuo metu tvarkome ir ieškome finansavimo seniausiam savo burlaiviui „Lady Sophie“, pagamintam 1911 metais. Kiti burlaiviai kol kas kantriai laukia savo eilės naujai įkurtame istorinių laivų uoste. Uostas įsikūręs Švėkšnoje ir tai turbūt pirmasis uostas Lietuvoje, kuris neturi priėjimo prie vandens.

Uosto įkūrimas Švėkšnoje – atskira istorija apie tai, kaip gana unikalūs burlaiviai (ne tik Lietuvos kontekste), prie tikrosios jūros tapo niekam nebereikalingi ir vos nevirto pelenais. Bet tuo pačiu tai ir jiems nauja pradžia.

Siekdami išgelbėti laivus nuo užmaršties ir išsaugoti marinistinio Lietuvos paveldo ryškiausius egzempliorius, Švėkšnos uoste ne tik juos saugome, restauruojame ir tikimės, kad bent dalis jų grįš ten, kur jie ir turi būti – į jūrą. Tam dedame ne tik visas pastangas, aukojame savo laisvą laiką, bet ir santaupas.

Šiandien Švėkšnos uoste be „Lady Sophie“ galite pamatyti 1906 metų gamybos jachtą „Helene“, JF Kenedžio jachtos „Victura“ vyresniąją seserį. Taip pat galite prisiliesti prie jachtos, kuria plaukiojo pirmoji pasaulyje kapitonė moteris (kilusi, beje, nuo Trakų) ir apžiūrėti, kas liko iš kitų Lietuvos marinistinio paveldo eksponatų bei išgirsti daug įdomių istorijų apie kiekvieną iš jų.

Laivai mums – tarsi žmonės, seni pažįstami, apie kuriuos vis tiek nuolat sužinome kažką naujo ir mielai tomis istorijomis dalinamės su visais norinčiais.

Švėkšnos uostas ir jame esantys laivai – tai gyvas organizmas ir uosto įkūrėjų dėka nuolat besikeičiantis. Jeigu turėtume daugiau rankų ir lėšų, galėtume atskleisti dar daugiau pamirštų istorijų apie laivus, bet kol kas Švėkšnos uostas – muziejus po atviru dangumi – tik maža mūsų „uosto“ vizijos dalis.

Šiemet prisijungėme prie Europos paveldo dienų programos ir atliepiant šių metų Europos paveldo dienų temą ” Gyvasis paveldas: meistriškumo laboratorija” kviečiame atvykti pas mus rugsėjo 9 d. 13 val. ir susipažinti su vienu iš Švėkšnos uosto įkūrėju ir siela – Bartu Markevičiumi. Atvykite ir sužinokite daugiau apie Lietuvos marinistinį paveldą. Paveldą, kuris visiems yra (ne)svarbus

Susitikime rugsėjo 9 d. 13val. “Dailidžių dirbtuvių” aikštelėje, adresu Pavilnučio km. Bažnyčios g. 3, 99392, Švėkšna, Šilutės raj.

Daugiau informacijos tel. 860784282.

Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pradeda veikti lietuvininkų tarmės mokyklėlė.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Rugsėjo 9 d. 12 val. visus norinčius kviečiame į pirmąjį užsiėmimą, kurio metu susipažinsite su Mažosios Lietuvos istorija bei lietuvininkų tarmėmis.

Užsiėmimai nemokami!

H. Šojaus muziejaus nuotr.

2022 m. Lietuvos kultūros taryba ir Šilutės rajono savivaldybė skyrė finansavimą Šilutės Hugo Šojaus muziejaus įgyvendinamam projektui „Macikų lageris 2.0”. Paraiškos ekspertų vertinimu, organizatoriai tikslingai siekia įveiklinti jautrią istorinę vietą ir tai šiandienos įvykių kontekste įgauna naują aktualią prasmę.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

2023 m. pradėtas vykdyti edukacinis užsiėmimas „Macikų lageris 2.0”, kurio paskirtis – moksleivius ir jaunimą supažindinti su Macikų lagerių istorija, nacistinės Vokietijos ir SSRS totalitarinių režimų antihumaniška nusikalstama veikla. Tikslui pasiekti pasitelkiami inovatyvūs sprendimai, papildyta realybė. Socialinėse paskyrose prasidėjus diskusijoms dėl šio užsiėmimo tikslingumo ir pobūdžio, norime plačiau paaiškinti istorinį kontekstą ir priemones, kuriomis pateikiamas turinys.

Visos edukacinio užsiėmimo priemonės ir būdai aptartos su ekspertais, projekto įgyvendinimui gautas pritarimas iš Šilutės Hugo Šojaus muziejaus tarybos. Macikų lageriai – išskirtinės svarbos istorinės ir kultūrinės atminties objektas, reikšmingas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Tai vienintelė vieta Lietuvoje ir viena iš retų vietų Rytų ir Vidurio Europoje, kurioje susipynė abiejų totalitarinių režimų kalinimo struktūros. Čia tūkstančiai žmonių buvo laikomi žiauriomis sąlygomis, daugelis kalinių buvo pasmerkti kankinančiai mirčiai.

Pasak prof. dr. Vyganto Vareikio, Lietuvoje yra pastebimas išaugęs susidomėjimas vadinamuoju „tamsiuoju“ (konfliktų) paveldu – įvairiais totalitarinių režimų nusikaltimų arba jų aukų atminimą įprasminančiais materialiais objektais. Tokie objektai tampa ne tiktai lankytinomis ir minėtinomis vietomis, kuriose gali būti suvokiama ir permąstoma žmogiškųjų kančių istorija, bet ir turistinės traukos centrais bei materialiomis valstybinės istorinės atminties politikos vietomis.

Edukacinis užsiėmimas – pabėgimo ir galvosūkių kambarys – sukurtas norint supažindinti muziejaus lankytojus su sudėtinga Macikų lagerių istorija. Stengdamiesi kuo greičiau įveikti paruoštas užduotis ir išlaisvinti tunelyje „įstrigusius“ karo belaisvius, dalyviai turės susipažinti ne tik su muziejaus ekspozicijose esama medžiaga, bet ir užsiėmimo metu pateikiama informacija. Tai istorijos pamoka, per kurią dalyviai susipažins su lagerių istorija ir jų unikalumu, praplės žinias apie tamsiausią naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos periodą.

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Šiemet į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašytos šešios gyvojo paveldo vertybės ir, pirmą kartą, – nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo veiklos (geroji praktika) – „Lietuvininkų (šišioniškių) tarmės gaivinimas: mokyklėlė bei kitos veiklos“. Šią paraišką teikė Šilutės Hugo Šojaus muziejus.

Daugiau – https://savadas.lnkc.lt/lt/kas-vyksta/naujienos/savadas-papildytas-septyniais-naujais-kulturine-tapatybe-atspindinciais-reiskiniais/

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

S. Sodonio nuotr.

Ilgą laiką prie geležinkelio ir vienos iš pagrindinių Šilutės gatvių esančios senosios evangelikų liuteronų kapinės buvo apleistos: vasarą iš netvarkingos savaime augančios žalumos kyšodavo metaliniai kryžiai, žiemą jie baugino savo tamsumu ir vaiduokliškais išsikraipiusių metalinių tvorelių vaizdais. Pagal galimybes jas kiek prižiūrėjo seniūnija, rudeninius lapus prieš lapkričio 1-ąją grėbdavo Šilutės pirmosios gimnazijos moksleiviai.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

2007 metais neabejingi miestui žmonės ėmėsi kapines tvarkyti. Buvo į vietas atstatomi išvirtę metaliniai kryžiai, tvirtinamos metalinės tvorelės, šienaujama. Vėliau dauguma prie talkų prisidėjusių miestiečių susibūrė į Šilutės gražinimo draugiją. Jos rūpesčiu prie kapinių tvarkymo prisidėjo ir Šilutės rajono savivaldybė – kapinių koplytėlei buvo uždengtas bebaigiantis sugriūti stogas. Daug nuveikia ir pavieniai entuziastai.

Iki šių metų pagrindinis visų tvarkytojų dėmesys buvo skiriamas metaliniams kapinių paminklams. Tačiau pasirodė, kad ir cementiniai paminklai yra be galo įspūdingi.

Muziejaus iniciatyva

Šilutės H. Šojaus muziejus šiais metais įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės finansuojamą projektą „Senųjų liuteronų kapinių byla“ – jo metu į senąsias Šilutės kapines buvo pažiūrėta visaapimančiu žvilgsniu, kad ši amžinojo poilsio vieta būtų prižiūrima ir saugoma. Kovo 31 d. vyko taip pat pavadintas seminaras. Iš įvairių Lietuvos vietų dalyvavę sakralinio paveldo ir priežiūros specialistai apžvelgė bendras kapinių paveldo tendencijas ir kryptis, o apžiūrėję senąsias Šilutės kapines pasidalino savo patirtimi, kaip jos gali būti tvarkomos.

Antrojoje projekto dalyje į šią vietą savaip pažvelgė Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus moksleiviai. Birželio 1–8 dienomis, per praktiką, jie ne tik apžiūrėjo likusį paveldą – paminklus bei tai, kas iš jų liko, – bet ir perteikė savo įspūdžius piešiniuose. Dabar paroda eksponuojama Švėkšnos muziejuje, o Šilutės muziejuje su plenero darbais miestiečiai galės susipažinti rudenį.

Birželio 27 – liepos 3 dienomis vyko trečioji projekto dalis – studentų restauratorių stovykla. Šilutėje praktiką atliko šešios Vilniaus dailės akademijos Dailės ir restauravimo katedros studentės. Vadovaujamos katedros vedėjo Alvydo Mandeikos ir patyrusios restauratorės Ramunės Balandžiūnienės, jos sutvarkė šešis cementinius paminklus ir vieną metalinį kryžių.

Nuostabus grožis

Daugumai į Amžinybę išėjusių miestiečių buvo statomi metaliniai paminklai, greičiausiai būtent dėl to dabartinių kapinių tvarkytojai jiems ir skirdavo pagrindinį dėmesį. Tačiau tai, ką atskleidė restauravimo paslapčių besimokančios studentės, ne vienam turėtų atverti akis – merginos tiesiogine to žodžio prasme „prikėlė“ cementiniais antkapiais ar paminklais pažymėtas kapavietes ir jų nuostabų grožį.

Dvi po trečio ir keturios po pirmo kurso į praktiką Šilutėje atvažiavusios studentės atidengė ir atidžiai nuvalė per samanas beveik nematomus palaidojimo rėmus (taip jos pavadino kapavietę apibrėžiantį cementinį rėmą, kurios centras būdavo apsodinamas gėlėmis). Per ilgą laiką visa tai tiesiog paniro po žeme, apžėlė įvairia žaluma, gal todėl iki šiol ir nesulaukė didesnio tvarkytojų dėmesio. Tačiau studentės Šilutės muziejaus inicijuoto projekto metu atskleidė, kokia įspūdinga čia buvusi mirusiųjų vieta.

Dauguma atkastų rėmų buvo išlaikę pirmapradę savo išvaizdą, tačiau kai kuriuos reikėjo patvarkyti. Padedamos savo praktikos vadovų, jos kai kurias vietas konservavo, impregnavo specialiomis medžiagomis, kad kapo apvadai kuo ilgiau išlaikytų savo naująją būseną.

Kiek daugiau darbo merginoms buvo su antkapiniais paminklais. Ne vienas jų per laiką buvo pasislinkęs nuo savo pamato, kai kurie buvo perlaužti griūvančių medžių ar pagadinti niekdarių. Todėl ne tik iškasti visa tai reikėjo, bet ir ištiesinti, stabilizuoti, nuvalyti ir truputį parestauruoti. Geležinis kryžius buvo nuvalytas nuo rūdžių ir padengtas saugančiais dažais. Visa tai šis studenčių būrelis padarė labai gerai. Už jų atskleistą grožį turi būti dėkingi ir dabartiniai šilutiškiai, ir čia palaidotų Šilutę kažkada stačiusių bei puoselėjusių artimieji.

Ką padarė Restauravimo katedros studentės, nėra labai sudėtinga pakartoti ir patiems miestiečiams. Praktikos vadovai žadėjo atsiųsti metodinius nurodymus, kaip ir kokia seka reikėtų visa tai tvarkyti patiems. Tad senosios Šilutės kapinės iniciatyvių miestiečių pastangomis gali visos nušvisti savo nepakartojamomis spalvomis.

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Vykdant projektą „Senųjų liuteronų kapinių byla“, 2022 m. birželio 27 – liepos 2 d. Šilutės senosiose liuteronų kapinėse organizuojama VDA studentų restauratorių stovykla – atviros praktikos dirbtuvės.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Susidomėjusiuosius kviečiame pasižiūrėti, kaip profesionaliai valomi, taisomi ir konservuojami antkapiniai paminklai, sužinoti atsakymus į rūpimus klausimus šia tema, o gal ir pagelbėti restauratoriams.

Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus moksleiviai bando perteikti senųjų miesto kapinių dvasią.

Birželio pirmosiomis dienomis Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus trečios klasės mokiniai įgijo neįprastą patirtį. Jie bandė pajausti, o vėliau ir perteikti Šilutės senųjų kapinių dvasią bei iki mūsų dienų išlikusį grožį.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Jau įprasta, kad Meno mokykloje mokslo metams einant į pabaigą, rengiamas vasaros pleneras. Jo metu Dailės skyriaus mokiniai išeina į lauką ir, padedami mokytojų, mokosi pieštukais ir dažais perteikti gamtos grožį. Šiais metais išėjimas buvo kiek kitoks – dailės klasės mokiniai susipažino su senosiomis Šilutės miesto kapinėmis. Jose palaidotų žmonių artimųjų dėl įvairių priežasčių nebėra. Greičiausiai dėl to jos ilgą laiką buvo neprižiūrimos, gerokai apleistos. Tačiau jau maždaug dešimtmetį entuziastų dėka, su miesto valdžios pagalba, senosios miesto kapinės yra tvarkomos – atsiskleidžia jų paslaptingumas ir grožis. Nors daugumos paminklų iki šių dienų nebeliko, tačiau dar yra XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pastatytų metalinių kryžių, kapus juosiančių tvorelių. Visa tai ir sukuria ypatingą aplinką.

Šilutės H. Šojaus muziejus parengė projektą „Senųjų liuteronų kapinių byla“, kuris susilaukė Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės finansinės paramos. Projekto metu numatyta šias kapines patyrinėti bei šiek tiek patvarkyti. Kaip reikėtų teisingai restauruoti ir konservuoti išlikusius metalinius kryžius ar tvoreles, vasarą ketina parodyti iš Vilniaus su tuo užsiimančiais restauratoriais atvykę studentai.

Minėtame projekte taip pat numatyta, kad kapines pažins, jų dvasią pajausti bandys Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus moksleiviai. Tai ir įvyko per minėtą plenerą, pavadintą „Senųjų liuteronų kapinių byla“. Jo metu moksleiviams apie šias kapines papasakojo jų mokytojos Živilė Skirkevičienė ir Neda Jencienė. Kraštovaizdžio architektas Egidijus Vidrinskas taip pat priminė istoriją ir čia palaidotas Mažosios Lietuvos kraštui nusipelniusias asmenybes, taip pat papasakojo apie kaltinių, lietinių kryžių, tvorelių ypatybes, parodė jų pavyzdžių, supažindino ir su kapinėse rymančia koplytėle, kurioje saugoma įvairių kryžių pavyzdžių.

Visa tai išgirdę ir pamatę, keturiolika Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus moksleivių pabandė žinias ir vaizdus perkelti į savo darbus. Baigti piešti jie bus sutvarkyti, tinkamai įrėminti ir perduoti Šilutės H. Šojaus muziejui. Vasaros viduryje pirmiausia Švėkšnos ekspozicijos lankytojai, o rudenį – ir Šilutės gyventojai ar svečiai galės muziejuje pamatyti kūrinius, tuo pačiu ir įvertinti, kaip moksleiviams pavyko perteikti šios istorinės Šilutės miesto vietos dvasią.

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

XX a. pr. Kalėdos Mažojoje Lietuvoje buvo suvokiamos kaip senųjų metų palydos ir naujųjų sutikimas.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Archajiškajam lietuvininkų Kalėdų šventės modeliui būdingi tokie elementai: kieminėjimasis, persirengėlių vaikštynės, apeiginės šventės vaišės, įvairūs tikėjimai ir burtai. Senovinius kalendorinius papročius labai veikė Bažnyčios įtaka, tad vėliau pagrindinė apeigų dalis liko pamaldos, giesmių giedojimas, o linksmybės nukeliamos į antrą ar trečią dieną. Kiekvienoje lietuvininkų šeimoje laikytasi savitų tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą.

Susikaupimo metas prieš Kalėdas – adventas – Lietuvoje įsigalėjo su krikščionybe. Mažosios Lietuvos gyventojai liuteronai tą laikotarpį vadina „Advento vainiku“ – Adventkrans. Advento metu privalomo pasninko nebuvo, bet kai kurie vengė linksmintis, šokti, dainuoti.

Šventėms ruošiamasi nuo šv. Andriejaus – lapkričio 30 d. Nusižiūrėję į šalia gyvenančius vokiečius, lietuvininkai tądien pindavo advento vainiką iš karklo vytelių ir kuo gražesnių eglišakių, gan didelį – 70–80 cm skersmens, apjuosdavo raudonu kaspinu ir padėdavo viduryje balta staltiese užtiesto stalo arba nuleisdavo nuo sietyno – pagražintas raudonais kaspinais ir žvakėmis, jis kabodavo viduryje stubos ir puošdavo namus. Ant vainiko kas savaitę dedama ir uždegama po žvakę (iš viso keturios) – Klaipėdos krašte jos visos raudonos. Kai sekmadienį susirinkusi pietų šeima uždegdavo žvakelę, būdavo giedamos giesmės, meldžiamasi. Dėdavo ant vainiko ir žaisliukų. Kūčių vakarą, kai jau baigiasi adventas, nuo vainiko nurinktais žaisliukais ir žvakėmis papuošiama eglutė. Jos žvakelės uždegamos nuo paskutinės advento vainiko žvakės. Pats vainikas sudeginamas, o pelenai išbarstomi tikintis geresnio derliaus.

Kūčias evangelikai liuteronai švenčia kitaip nei katalikai. Kūčių vakaras laikomas šventu – žmonės dirbdavo tik pačius menkiausius ar būtiniausius darbus. Temstant visa šeima eidavo bažnyčion išklausyti Šventų Mišių. Grįžę namo pirmiausia valgydavo šventą vakarienę. Jaunos poros, kad neiširtų šeimyninė santarvė, stengdavosi prie stalo susėsti kartu.

Eglutė Lietuvoje aprašyta 1853 m. Tradiciškai amžiną gyvybę simbolizuojantį medelį nukirsdavo ir į namus Kūčių rytą parnešdavo tėvas. Puošiama įvairiu maistu (sausainiais, saldainiais, sausainiais, meduoliais, riešutais, obuoliais), jo negalima valgyti iki antrosios Kalėdų dienos. Žvakutės ant jos saugo namus ir šeimą nuo visokių blogybių. Uždegamos Kūčių vakarą ir deginamos per visą naktį ar bent iki vidurnakčio.

Lietuvininkai neruošia Kūčių vakarienės su kalėdaičiais ir dvylika patiekalų. Jie nepasninkauja. Valgių sekos nepaisoma, nesvarbu ir valgių skaičius. Kūčių vakare ant stalo būdavo visko: pyragų, mėsos, kavos. Vienose šeimose vakarienę pradėdavo avižiniu kisieliumi, kitur – sriuba, silke. Sakoma, kad Kūčių vakarienei virdavo „ypatišką valgį“ – rainus žirnius su mėsos padažu. Visą virtą valgį reikėjo būtinai suvalgyti (rykai turėjo likti tušti), liekanas išbarstydavo sakydami: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom drebiu.“ Vakarienę užbaigdavo saldžiais patiekalais: pipiriniais meduoliais ir pyragais (aguoniniu, štruceliu), su cinamonu ir cukrumi apibarstytais keptais obuoliais. Kūčiukai atkeliavo vėliau iš Didžiosios Lietuvos. Labai svarbus Kūčių valgis buvo įvairių skanėstų rinkinys lėkštėje, vokiškai „Bunte Teller“ (marga lėkštė): saldainių, riešutų su kaupu, obuoliukų. Ją gaudavo kiekvienas namiškis. Buvo dedama ir specialių sausainukų – pipirninkų – su aštriais prieskoniais, gvazdikėliais, imbieru. Nakčiai stalą nukraustydavo, palikdavo tik trupinius, juos rytą nešdavo paukščiams. Pavalgę dalindavosi dovanomis – margintais piešiniais, spalvotomis lėkštutėmis, nors jų gaudavo ne visi. Kitam pakako saldaus pyragėlio, keptų riešutų. Būdavo patenkinti ir tokiomis kukliomis dovanėlėmis. Kalėdų eglutė stovėdavo ne kiekvienuose namuose. Dažnas žvejas galvojo, kad dainuoti ratu aplink eglę yra pagoniška.

Per Kūčias susiburiama su šeima, vakarieniaujama, bendraujama, skaitoma Biblija, giedamos giesmės. Pirmieji tarp lietuvių kalėdines giesmes ėmė propaguoti Mažosios Lietuvos protestantai. Kalėdų giesmės giedamos nuo Kristaus gimimo išvakarių – Kūčių – iki Kristaus paaukojimo šventės, vadinamų Grabnyčių (vasario 2 d.).

Mažojoje Lietuvoje iki XX a. nuo Kalėdų iki Trijų Karalių vaikščiojo persirengėliai. Kartais jie apsilankydavo ir per Kūčias. Personažai buvo Šyvis, meška, meškininkas, žydė, ubagė, gandras, ožys, kaminkrėtys. Grupė traukdavo iš sodybos į sodybą. Linkėdavo geros sveikatos ir gausaus derliaus.

Po švento vakaro vakarienės suaugusieji pasiimdavo po taurę vyno ir visa šeima susirinkdavo prie kalėdinės eglutės, laukdavo svečių. XX a. pradžioje Kūčių vakarą per kaimą eidavo angelai, giedodavo. Jau šių dienų persirengėlis – Kalėdų Senelis (kaimynas ar dėdė). Jis vaikus klausinėdavo Katekizmo tiesų, duodavo riešutų, obuolių, saldainių, atnešdavo linkėjimų, kokį sausainuką iškeptą, pyrago ar medaus stiklainį… Šeimininkai Senelį pavaišindavo vynu. Tokių dovanų, kaip dabar, nebūdavo, net saldainių skanauti ne visiems tekdavo.

Merginos Kūčių vakare iš įvairių ženklų mėgo spėti ateitį, būsimą vedybinį gyvenimą. Mažojoje Lietuvoje buvo išlikęs senas kalėdinis gyvulių šėrimo paprotys. Moterys Joninių išvakarėse pievose susirinkdavo žolių puokščių, jas sudžiovindavo ir laikydavo iki Kalėdų, o tada per Kūčias duodavo karvėms, kad liktų sveikos ir būtų pieningos.

Pirmą Kalėdų dieną lietuvininkai švęsdavo su šeima. Iš ryto važiuodavo į bažnyčią ar melsdavosi namuose. Senoviški Kalėdų patiekalai buvo šiupinys su kiauliena, barščiai su grybais, kepta obuoliais kimšta žąsis arba antis, putra (miltų, bulvių kukulių, kruopų sriuba), kiunkė (troškinti žirniai, bulvės, pupelės su taukais), zilzė (šaltiena), dešra, kopūstai. Kai kurių pateikėjų duomenimis, pirmą Kalėdų dieną ant stalo būdavo tik pyragai, juodos duonos nerasi. Į svečius važiuoti nepriimtina. Sakoma, kad jaunimas šitos tvarkos nelabai paisė – švęsdavo sporto draugijose dar prieš šventę. Išpuoštoje mokyklos salėje, grojant kviestiniams muzikantams, smagiai linksminosi iki aušros.

Antrą Kalėdų dieną lietuvininkai važiuodavo kieminėti, užsukdavo pas kaimynus, o vakarop – į smuklę, kur senieji kalbasi, jaunieji šoka. Tilžės, Ragainės ir kitose apylinkėse jauni vyrai, išsipustę širmus žirgus, jodinėdavo po kaimus, lankydavo gimines, visiems linkėdami geros sveikatos ir gausaus javų derliaus. Sutikę kitą raitelių grupę, eidavo imtynių nenulipdami nuo arklių. Žinomas Šyvio šokdinimas, kai per Kūčias ar Kalėdas užsuka Šyvis su savo persirengėlių svita.

Trečioji Kalėdų diena priklausė moterims. Jos viena kitą lankė, šnekučiuodavosi prie kavos, pyragaičių visą popietę.

Per Kalėdų šventes būta ir draudimų: negalima ruošti bent kiek didesnio skalbimo (žlugto), dirbti kitų namų ruošos darbų, kepti duonos, landžioti į maisto podėlį, adyti, tvarkyti vilnonių siūlų. Visi tikėjo – jei nusižengsi šiems draudimams, į maistą ar kitur įsiveis kirmėlės.

H. Šojaus muziejaus nuotr.

Penktadienį, spalio 15 d., Šilutės H. Šojaus muziejuje vyko konferencija „Penktojo regiono tapatybė – išskirtinumas ir unikalumas“. Ji buvo skirta prisiminti tragiškus 1944 m. spalio mėnesio įvykius, kai įžengusi į Rytpūsių teritoriją, kurios dalis buvo ir Klaipėdos kraštas, sovietų kariuomenė ėmė naikinti ne tik tai, ką per šimtmečius sukūrė bei pastatė čia gyvenę žmonės, bet ir pačius šio krašto civilius gyventojus.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Šiems įvykiams įamžinti spalio 16-oji minima kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Tad penktadienį, šios liūdnos dienos išvakarėse, buvo grįžta prie turtingos ir įdomios Mažosios Lietuvos praeities. Tai leido dar kartą suvokti, kaip visa tai buvo skaudu ir tragiška ir kad Europa neteko turtingos kultūros, neblogai veikusio valstybės mechanizmo ir joje gyvenusių žmonių.

Konferenciją sveikinimo žodžiu atidarė Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis bei Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Žebelienė.

Pirmuoju pranešimu „Prūsijos (Mažosios) Lietuvos istorijos savitumas Lietuvos kontekste“ Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktarė, docentė Silva Pocytė lyg ir uždavė visai konferencijai toną, pradėdama nuo to, kad neseniai didelis prekybos centras vienoje iš savo reklaminių kampanijų kalbėjo apie keturis Lietuvos etnografinius regionus. Istorikės nuomone, tai liudija, kad dar daug yra nežinojimo ir painiavos, ir ne vienas šį penktąjį etnografinį Mažosios Lietuvos regioną priskiria Žemaitijai. Tad būtinas kuo platesnis kalbėjimas, kad tokių klaidų nebūtų.

Savo pranešime dr. S. Pocytė priminė šio krašto praeitį, apžvelgdama kertinius istorinius procesus, ne vienoje vietoje Rytprūsius lygindama su Didžiosios Lietuvos gyvenimu. Istorikė minėjo, kad nemažą poveikį kraštui bei čia gyvenusiems žmonėms davė reformacija. Reikalavimas Dievo žodį skelbti gimtąja kalba formavo lietuvininkais vadinamų šio krašto žmonių sąmonę. XIX a. pradžioje Rytprūsiuose panaikinus baudžiavą, čia prasidėjo spartus ekonomikos augimas. Tai didino krašto patrauklumą bei kitokį, nei kitur, gyvenimo suvokimą. Jei nuo XVIII a. pabaigos Didžiosios Lietuvos gyventojai Rusijos carą priėmė kaip svetimą, tai Rytprūsiuose vietos žmonėms valdžia nebuvo atėjūnai. Nežiūrint nemažai jiems nepatikusių dalykų, apie 100 tūkstančių krašte gyvenusių lietuvininkų į Prūsijos karalių žiūrėjo kaip į savo šalies valdovą ir buvo jam lojalūs. Krašte atsiradus traukiniams, žmonėms atsivėrė kitoks vaizdas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Prasidėjęs spartus ekonomikos augimas didino krašto gyventojų savivertę. Kaip visa tai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos gyvenimo, baigdama savo pranešimą lektorė iliustravo straipsneliu iš vieno XX a. pradžios Lietuvos laikraščio: prekybiniais reikalais per valstybės sieną pervažiavęs žemaitis stebėjosi šalia namų augančiomis gėlėmis, sutvarkytais keliais, o pamatęs lauką ariantį traktorių, pamanė matąs po laukus važinėjantį pirties „pečių“…

Klaipėdos universiteto profesorius, istorijos mokslų daktaras, profesorius Vygantas Vareikis pranešimu „Mažoji Lietuva, Prūsija, Vokietijos imperija nuo XVI iki XX a. pabaigos – regiono specifika ir istorinės tradicijos pabaiga“ buvo gerokai konkretesnis, iliustruodamas krašto vystymąsi politiniais, religiniais bei kultūriniais dalykais. Jis minėjo, kad nuo XVIII a. krašte prasideda reformos, siejamos su Apšvietos idėjomis. Prūsijos karalius Frydrichas Didysis, save laikęs „pirmuoju valstybės tarnu“, imasi reformų, kad pavaldiniai pagerintų savo gyvenimą, tokiu būdu ir geriau jam dirbdami. Karaliui pradėjus reformas kariuomenėje, prireikė ir aukštųjų mokyklų, nes artilerija – sudėtingas mokslas. Randasi ir „Berlyno teisė“, kai paprastas malūnininkas gali teistis su karaliumi. Krašte gyvenę žydai, kurie po pilietinių teisių „emancipacijos – pilietinių teisių sulyginimo“ integruojasi ir tampa lygiaverčiais krašto piliečiais. Jie turi svarų balsą vystant kraštą – tai Vyneris Klaipėdoje, medienos pirklys Naftelis iš Gargždų bei kiti.

Napoleono karų metu 1807–1808 m. Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos karalystės sostine: čia apsigyvena Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su žmona Luize. Miesto svarba didėja. Krašte, tai aiškiai matoma ir Šilutės krašte, ima kurtis junkerinis ūkis. Juose ne vienoje vietoje tvartai šildomi, grindys išklotos plytelėmis, naudojamasi pažangiomis ūkininkavimo naujovėmis. Po Napoleono laikų Prūsijoje prasideda pramonės perversmas, kuriasi fabrikiniai miestai, randasi geležinkelis. Prasideda migracija. 1871 m. suvienijama Vokietija – atsiranda naujas valdžios reikalavimas dėl bendros vienos kalbos. Nežiūrint burbėjimų, lietuvininkai – lojalūs piliečiai. Prijungus 1923 m. Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, didėja Klaipėdos uosto svarba. Po 1933 m., į valdžia atėjus Hitleriui, krašte prasideda neramumai. Vokietija uždaro sienas su Lietuva – neįleidžia ūkininkų išauginto maisto. Su anglais prekyba neišvystyta, ir tie, atvykę pirkti bekonų, be galo priekabūs. 1939 m. Klaipėdos kraštą susigrąžina Vokietija. Po Antrojo pasaulinio karo krašte viskas sugriūva: žmonių nelieka, ekonomika sudaužyta. Į kraštą atsikelia visiškai atsitiktiniai, mažai civilizuoti žmonės.

Po šio pranešimo Kristina Blankaitė, kilusi iš Vilkyškių, pranešėjo pasidomi, kodėl niekur neminimas iš tų vietų kilęs Heinrikas Teodoras fon Šionas, buvęs Prūsijos prezidentu XIX a. pradžioje. V. Vareikis į tai atsakė, kad tiesiog neužtenka laiko viskam… Plačiau nenagrinėtų temų iš Rytų Prūsijos praeities esą dar labai daug.

Priešpietinę konferencijos dalį baigė Vytauto Didžiojo universiteto docentė daktarė Aurelija Mykolaitytė. Jos pranešimas buvo „Vilko vaikai lietuvių literatūroje“. Jame ji labai plačiai apibūdino psichologinius atminties dalykus, pabaigoje aptardama ir minėtą vilko vaikų temą literatūroje.

Popietinę dalį pradėjo Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro vadovas, etnologijos mokslų daktaras Arvydas Griškus. Apsirėdęs senąja krašto pasieniečio uniforma bei pasitelkęs taip pat uniformuotą talkininką supažindino, kaip, panaudodamas valstybės, regiono ir vietos istoriją, jis su bendraminčiais pristato Smalininkų ir Viešvilės gyvenimą praeityje. Smalininkai buvę (ir tebėra) pirmas miestelis, kurį įžengę išvysdavo iš Lietuvos į Klaipėdą nuo Kauno keliavę žmonės. Skirtumai matomi ir iki šių dienų, o tai pasitarnauja teatralizuotai sutinkant to pageidaujančius svečius. Tam padeda ir Nemune esanti prieplauka, kurioje taip pat buvusi muitinė, gamta, čia gyvenę ir kūrę žmonės. Viena tokių – sudėtingo likimo, bet ypatingu talentu apdovanota miniatiūrų piešėja Lidija Meškaitytė. Konferencijos dalyviai buvo sužavėti energinguoju „pasieniečiu“ A. Griškumi, jo pasakojimu ir ekrane parodytais jo ir bendraminčių darbais.

Po to kalbėjęs Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Rekreacijos ir turizmo katedros mokslininkas Edgaras Vaškaitis labai konkrečiai, glaustai ir be galo įtaigiai išdėstė pranešimą „Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) traukos objektai ir jų įveiklinimo galimybės“. Pradėjęs nuo esamos būklės analizės, jis peržvelgė, kaip šiandien kraštas, jo objektai, traukia lankytojus. Tai jis darė įvairiais pjūviais, atsižvelgdamas į istorines, gamtines bei kitokias aplinkybes. Parodyta analizė parodė, kad dar yra kur tobulėti, nes ir gamtos objektų, ir žmones traukiančių kultūrinių, bet kol kas neįveiklintų dalykų, šiame etnografiniame Mažosios Lietuvos regione yra nemažai.

Istorijos mokslų daktaras Hektoras Vitkus, Klaipėdos universiteto mokslo docentas, pranešime „Nacistinių ir sovietinio karo belaisvių lagerių Macikuose kalinių patirtys kaip istorinio tyrimo objektas“ labai plačiai ir nuodugniai apžvelgė čia nacių ir sovietų kalintų bei kankintų žmonių gyvenimą ir likimus. Kaip sakė šią konferenciją vedusi Šilutės H. Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė, netrukus turėtų pasirodyti solidus daugelio mokslininkų parengtas leidinys apie Macikuose veikusias įkalinimo stovyklas.

Klaipėdos universiteto profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, etnologas Rimantas Balsys pranešime „Mažosios Lietuvos etnografija: šaltiniai ir tyrimų istorija“ nuosekliai ir vaizdžiai apžvelgė esančius šaltinius, kuriuose galima rasti žinių apie etnologinius dalykus nuo seniausių laikų (Teodoro Lepnerio) iki Mažosios Lietuvos enciklopedijos.

Oficialią konferencijos dalį baigė šilutiškiai – šišioniškių tarmę puikiai įvaldžiusi mokytoja Vaida Galinskienė ir muziejaus etnografinis ansamblis „Ramytė“. V. Galinskienė labai rimtai, su didžiausia pagarba, tačiau be galo šmaikščiai papasakojo atsiminimų iš savo vaikystės, kai iš savo kaimynų Svencelės kaime išmoko šios bebaigiančios išnykti tarmės. „Ramytės“ ansamblis atliko keletą savo programos numerių.

O baigėsi viskas muziejaus kieme, kur šios įstaigos šeimininkės konferencijos dalyviams ant gyvos ugnies iškepė nepaprastai skanių „vofelių“, kuriais buvo vaišinamasi kartu su taip pat specifiniu lietuvininkų gėrimu – „kafija“.

www.silutesmuziejus.lt inf.