Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Vėlinės – metas, kai prasiveria amžinybės vartai

Publikuota: 2019 spalio 30 Kategorija: Atmintis, Gyvenimas

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė (lapkričio 2 d.). Gyvieji lanko kapus, uždega žvakutes. Manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius.

Vėlines mūsų protėviai vadino Ilgėmis. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko, primena Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.

Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, kad vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių. Vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas ir mirusiuosius artimuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto ir vėlėms. Degami laužai. Kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Dzūkijoje, senolių teigimu, degdavo ,,žiburkas“– išskobus buroką ir įdėjus knatą pripildavo lajaus (gyvulinės kilmės lydytų taukų, dažniau avies). Žvakelės atsirado žymiai vėliau. Degindami žvakeles gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Tai ypatingo susikaupimo, rimties, atsakymų į svarbius būties klausimus metas.

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Ramybės kupinos ir žvakių liepsnelių nušviestos Vėlinės – metas, kai prasiveria amžinybės vartai, ištrindami ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Dar ir dabar kaimo senoliai tiki ypatinga Vėlinių maldų galia. Tokią dieną nuoširdžiai meldžiantis įmanoma mirusiojo sielą iš skaistyklos perkelti į rojų. Mūsų senoliai tikėjo, kad mirusieji dalyvauja mūsų gyvenime. Tarpininkai tarp gyvųjų ir Dievo. Visą spalį, praeityje vadintą ilgesingu Ilgių vardu. Ištisos kaimo bendruomenės aukodavo aukas išėjusiųjų vėlėms ir dėkojo motinai Žemei už metų derlių. Dzūkijoje dar ir šiandien išlikęs paprotys per Vėlines susirinkti į kapines prie laužo.

Puiki proga vaikams, jaunimui prieš lankant artimųjų kapus paklausinėti tėvelių ar senelių apie prosenelius, artimuosius, sužinant jų vardus, gyvenimo būdą, kilmę. Vėliau, suaugus, tai padaryti gali būti tikrai per vėlu. Užsirašykite savo tėvelių, senelių, šeimos istoriją – atsiminimus. Vėliau ją perduosite savo vaikams.

Aplankykime artimųjų kapus.

www.vstt.lt inf.

Rašyti komentarą