Taip galima apibūdinti Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Š. Laužiko ir mero V. Pozingio pastangas žūt būt paruošti brangų estakados į Rusnę projektą, nors šiandien puikiai žinoma, jog aštrios ekonominės krizės sąlygomis Vyriausybė tikrai neskirs planuojamų 40 milijonų litų estakadai pastatyti.
Estakados projektas kainuos 800 000 litų. Matyt, nujausdami, koks gali būti Vyriausybės ar Susisiekimo ministerijos atsakymas, rajono savivaldybės vadovai šių institucijų oficialiai net neklausia, ar jos skirs 550 000 litų, kurių dar trūksta estakados projektavimo darbams. Labai tikėtina, kad, atsakymas būtų nepalankus, neigiamas.
Ką toliau ruošiasi daryti savivaldybės administracijos direktorius Š. Laužikas ir meras V. Pozingis?
Tai pirmiausiai sužinos rajono savivaldybės tarybos nariai, šiandien, ketvirtadienį, susirinkę į tarybos posėdį. Jame meras V. Pozingis ir administracijos direktorius Š. Laužikas sieks, jog tarybos nariai pritartų sumanymui projektavimui trūkstamus 550 000 litų skirti iš rajono kelių ir gatvių tvarkymui skiriamų valstybės lėšų – Kelių priežiūros ir plėtros programos. Kitaip sakant, tegul seniūnijų keliai, miestų gatvės būna ir duobėtos, ir menkiau prižiūrėtos, bet užtat brangiam projektui, kuris vėliau bus padėtas į stalčių, pinigų atsiras…
Šia proga galime priminti, kad šiemet minėtai programai lėšų ir šiaip yra skiriama mažiau – pernai rajonas gavo 3,37 milijono litų, o 2010 m. skirta tik 3,05 milijono litų.
Gal dauguma tarybos narių suklus, pamatę šias administracijos direktoriaus ir mero užmačias? Tačiau pastarieji, matyt, tikisi, kad ne visiems tarybos nariams tai bus svarbu, kad ne visi panorės įsigilinti į realias estakados statybos galimybes, neužduos nepatogių klausimų ir balsuodami automatiškai pakels rankas. Visko gali būti.
Esu vienas iš daugybės žmonių, kurie per potvynius vargsta keldamiesi per apsemiamą Rusnės kelio ruožą. Kaip ir daugybė rusniškių, šilutiškių aš irgi norėčiau, kad būtų pastatyta kapitalinė estakada už dešimtis milijonų litų. Tačiau ką daryti, kai tų dešimčių milijonų nėra ir nežinia, kada jų atsiras – po keliolikos ar keliasdešimt metų?
Kuri rusniškių karta važinės ta estakada?
Toks klausimas nuskambėjo ir neseniai įvykusiame rajono savivaldybės vadovų susitikime su Rusnės bendruomene. Jau dvidešimt, o gal ir visus trisdešimt metų sukasi kalbos apie Rusnės estakados statybą. Jau dvidešimt ar trisdešimt metų kalbose manipuliuojama milijonais, kurių realiai tai statybai niekas neskiria, nes tai yra didžiulės lėšos, o pats objektas, valstybiniu mastu matuojant, nėra svarbiausias.
Ar savivaldybės administracijos direktorius Š. Laužikas ir meras V. Pozingis iš tiesų mano, kad būtent dabar, giliausio ekonominio nuosmukio metais, yra palankiausias laikas sulaukti didžiulių pinigų estakados statybai ir todėl būtina į jos projektą sukišti šimtus tūkstančių litų?
Aš negalvoju, kad Š. Laužikas ir V. Pozingis mano šitaip. Aš taip pat nemanau, kad administracijos direktorius Š. Laužikas, kuris kartu yra ir verslininkas, užsakytų brangų savo verslo projektą, nežinodamas, ar galės jį įvykdyti. Kitaip sakant, verslininkas Š. Laužikas labai gerai pagalvotų, ar savo pinigėlių nemeta į balą, ar dėl to rytoj prie jo „Ventainės“ slenksčio nuo marių ar iš kitos pusės nepasirodys bankroto šmėkla…
Tačiau čia – ne privatus verslas. Čia – Savivaldybė. Čia pinigėliai yra ne asmeniniai, o mūsų visų – mokesčių mokėtojų. Šioje vietoje galbūt kažkas pasakys žinomą liaudies patarlę: „Ne tėvo arklys, ne sūnus važiuoja“. Asmeniškai manau, kad ir administracijos direktorius Š. Laužikas, ir meras V. Pozingis moka neblogai važnyčioti, tik štai klausimas: į kieno pusę jie vadžias trauko, kur šioje istorijoje savivaldybės roges kreipia?
Klausimų yra daug ir įdomių. Tačiau paliekame juos tarybos nariams ir nuovokiems skaitytojams. O mes dar kartą retoriškai paklausime, ką reikėtų padaryti, kad vienąsyk tikrovėje, o ne ilgametėse svajonėse, pasibaigtų vargai, patiriami kilnojantis traktoriais per užliejamą Rusnės kelio ruožą.
Prieš keletą metų rajone lankėsi Europos Sąjungos atstovai. Diskusijoje apie galimybę estakadą pastatyti Europos Sąjungos lėšomis, pareiškė, kad nemato jokių perspektyvų ES pinigais statyti tiltą pievoje į gyvenvietę, kurioje yra tik 2000 gyventojų, ir kur toks tiltas per metus praktiškai yra reikalingas tik 20 dienų (kol kelią semia vanduo).
Dėl Rusnės estakados statybos keletą kartų prie arbatos puodelio teko bendrauti ir su susisiekimo ministru E. Masiuliu bei Automobilių kelių direkcijos generaliniu direktoriumi A. Puodžiuku. Jų išvada irgi buvo tokia pat – nėra jokios perspektyvos pastatyti tiltą (estakadą) už kelias dešimtis milijonų litų.
Seimo narys Audrius Endzinas irgi visokiais būdais spaudė aukštus valstybės vyrus susirūpinti estakados statyba. Tuo tikslu ne vieną aukštą anuometinį pareigūną priragino atvykti į Rusnę, viską savo akimis pamatyti. Pareigūnai atvykdavo, apžiūrėdavo, tačiau užsiminus apie milijonus litų, ne vienas tik atsidusdavo ir klausdavo, ar tokia statyba Lietuvai yra svarbiausia…
Nenoriu prisiminti lietuviškos patarlės apie viltį ir tai kieno ji yra motina. Tačiau gudrūs veikėjai, siekiantys savo tikslų, ją sėkmingai naudoja – tik tikėkite, tik laukite, tik mumis pasikliaukite…
Ar yra kokia nors reali išeitis ar alternatyva tai kelis dešimtmečius trunkančiai, traktoriais besikilnojančių Rusnės gyventojų problemai spręsti?
Tokia alternatyva yra.
Vietoj murdymosi traktoriais per apsemiamą ruožą siūlome palei kelią pastatyti realiai įgyvendinamą techninį įrenginį ant polių, kurį galima pavadinti ir laikinu tiltu (potvynis – irgi laikinas), ir estakada, ir dar kokiu nors panašiu terminu. Šis įrenginys būtų naudojamas tik per potvynį, kuris minėtą kelio ruožą užlieja tik 20 -30 dienų. Vandeniui nuslūgus, eismas vėl vyktų įprastiniu būdu.
Šiandien 93 procentus visų per apsemtą ruožą perkeliamų transporto priemonių sudaro lengvieji automobiliai, mikroautobusai. Štai šis transportas potvynio metu ir galėtų važiuoti tuo laikinu tiltu, aišku, pastatytu pagal visus saugumo ir kitokius reikalavimus.
Mes, grupė tokio sprendimo šalininkų, pateikėme ne tik savo žodinį pageidavimą. Pateikėme ir projektinį pasiūlymą, kuris, beje, Savivaldybei nekainavo nė lito, buvo inicijuotas ne „iš viršaus“, o „iš apačios“, t. y. pačių gyventojų, kasmet patiriančių daug persikėlimo nepatogumų.
Mūsų projektiniame pasiūlyme rado trūkumų. Mes juos pataisėme. Kita vertus, projektinis pasiūlymas – nėra projektas. Toks pasiūlymas gali tapti išeities tašku principiniam problemos sprendimui. Deja, daug ženklų rodo, kad savivaldybės administracijos direktorius Š. Laužikas ir meras V. Pozingis visais įmanomais būdais stengiasi įrodyti, jog kažkur, kažkokioje nežinomoje girioje bėgiojantis briedis (gal dar net negimęs) yra geriau, negu rankoje laikomas žvirblis.
Ko gero rusniškiams reikės laukti atbėgančio legendinio plačiaragio…
Estakados projektavimo paslaugos buvo nupirktos labai skubiai, vadinamuoju neskelbiamų derybų būdų, pritaikius Viešų pirkimo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pažiūrėkime, ką tas punktas teigia: „Prekės paslaugos ar darbai neskelbiamu derybų būdu gali būti perkami esant bent vienai iš šių sąlygų: ….4) jeigu neišvengiamai būtina pirkimą atlikti ypač skubiai dėl įvykio, kurio perkančioji organizacija negalėjo numatyti, kai tokio pirkimo neįmanoma atlikti atviro, riboto konkurso ar skelbiamų derybų būdais šiame įstatyme numatytais terminais“.
Kas kam ir kokį kylį kalė, varė, kad projektavimo paslaugos buvo nupirktos „greituoju būdu“? Ar žinojo tarybos nariai, kokios po to atsiras finansinės problemos? Kas tai buvo per nenumatytas įvykis?
Tai tik dalis klausimų, į kuriuos šiandien turės atsakyti tarybos nariai, prieš apsispręsdami, kaip balsuoti.
Lietuvos liberalų sąjūdžio Šilutės skyriaus vardu,
Edvardas Vitkauskas
