Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Senųjų neveikiančių kapinių priežiūra: tarp teorijos ir praktikos

Publikuota: 2017 balandžio 25 Kategorija: Kultūra, Paveldas

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Viena opiausių istorinio Klaipėdos krašto senųjų neveikiančių kapinių kamavusių problemų, kurios, deja, tebėra aktualios ir šiandien, yra jų priežiūra. Nors dauguma tokių kapinių tuoj po Nepriklausomybės buvo įrašytos į kultūros paveldo registrą, tačiau tai nedaug pakeitė jų būklę ir neišsprendė jų priežiūros klausimų.

Dauguma šio krašto senųjų kapinių ir toliau liko apleistos, niokojamos arba tapo sunkiai įžengiamos dėl suvešėjusios ir sulaukėjusios augmenijos, želdynų.

Per pastaruosius metus padėtis ėmė keistis į gerąją pusę. Atsirado daug vietos bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir pavienių asmenų, kurių iniciatyva imta tvarkyti ir prižiūrėti pasirinktas senąsias neveikiančias kapines. Jeigu prieš keliolika metų reikėjo dėti didžiules pastangas raginant ir agituojant vietos bendruomenes prisidėti prie tokių kapinių priežiūros darbų, paskutiniais metais kilusias iniciatyvas dėl kapinių tvarkymo kartais būtų rekomenduotina net pristabdyti ar tas iniciatyvas netgi kontroliuoti, pradėti valdyti.

Taip manyti verčia faktas, kad dėl per didelio uolumo ir entuziazmo senosioms kapinėms padaroma ne vien daug teigiamo ir gero, tačiau neretai dėl nežinojimo padaroma ir negrįžtama žala senųjų kapinių vertingosioms savybėms. Dažniausiai pasitaikanti tokių savarankiškų ir savanoriškų iniciatyvų klaida yra ribos tarp kapinių priežiūros ir tvarkymo darbų nežinojimas, arba, tiksliau tariant, dažnu atveju nežinoma, ką galima ir ko negalima, nedera daryti senosiose kapinėse.

Parama portalui “Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Pastaruoju metu pastebimai ypač pagausėjo abejotinai ir dviprasmiškai vertinamų senųjų kapinių priežiūros bei tvarkymo darbų atvejų. Susirūpinimą kelią abejonės, ar savarankiškos iniciatyvos greta pozityvių rezultatų tuo pačiu neatneša ir nemažos žalos, t. y. pakenkia kapinių kaipkultūros objektų autentiškumui, jų vertingosioms savybėms. Todėl būtina užduoti klausimą, ar ir kiek dažnai vykdant savarankiškus senųjų kapinių priežiūros ir tvarkymo darbus yra peržengiamos bei viršijamos įstatymiškai leistinos veikimo ribos? Antkapinių paminklų atstatymo, kapaviečių aptvėrimo remonto, dažymo darbai – kas tai? Ar tai kapinių priežiūros darbai, ar jau specialių institucijų leidimų ir specialistų rankų reikalaujanti veikla? Kas gali garantuoti, kad savarankiškai ar savavališkai vykdant panašius darbus senosiose kapinėse, nebus pakenkta jų autentiškumui, vertingosioms jų savybėms?

Šie ir panašus klausimai verčia visų pirma domėtis, ką apie tokius atvejus sako teisiniai aktai ir apskritai pasidomėti, kiek detaliai teisiškai reglamentuotos yra senosios kapinės kaip kultūros paveldo objektas? Pirmiausia reikia pripažinti, kad net ir specialistui yra nelengva susigaudyti senąsias kapines reglamentuojančiuose teisės straipsniuose. Ką jau kalbėti apie paprastus bendruomenių ir visuomeninių draugijų entuziastus. Daugelis jų apskritai net nežino, jog egzistuoja kokie nors senąsias kapines reglamentuojantys aktai. Todėl jų veikla tokiose kapinėse dažniausiai grindžiama vien sveika nuovoka, savitu priežiūros ir tvarkymo darbų supratimu. Gal kiek ir perdedant, galima pasakyti, jog senosios kapinės tokiems entuziastams tampa kone nuosavu kolektyvinio sodo sklypu ar daržu, kuriame galima tvarkytis kaip įsigeidžiama. O tai, kaip jau ne kartą minėta, neretai priveda prie žalos padarymo ir autentiškumo naikinimo.

Senąsias kapines reglamentuoja šie pagrindiniai teisės dokumentai: 1) Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, 20 straipsnis; 2) Kapinių tvarkymo taisyklės, 26 straipsnis; 3) Nekilnojamosios kultūros vertybės – įvykio, laidojimo ir mitologinės vietos tipinis apsaugos reglamentas. Galima reziumuoti pagrindines šiuose dokumentuose išreikštas nuostatas dėl senųjų kapinių. Pirmiausia neveikiančių kapinių teritorijoms yra nustatyta konservacinė žemės naudojimo paskirtis. Kitaip tariant, teritorijai nustatyta tokia naudojimo paskirtis, kuri padėtų išsaugoti bei atskleisti vertingąsias savybes, užtikrintų tinkamą jų priežiūrą. Antra, norint statyti, rekonstruoti ar remontuoti kapo paminklus, antkapius ir kitus kapavietės statinius į Kultūros vertybių registrą įrašytose kapinėse, reikia Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio pritarimo. O kitose neveikiančiose ir riboto laidojimo kapinėse, įsteigtose iki 1940 m., taikomi šie kapo paminklų, antkapių ir kitų kapavietės statinių statymo, rekonstravimo ar remonto apribojimai: nauji statiniai jose turi būti statomi iš natūralių ir istoriškai būdingų konkrečioms kapinėms medžiagų; paminklai negali būti aukštesni už kitose kapavietėse pastatytus paminklus; kapavietės aptvėrimai turi būti analogiški ir būdingi toms kapinėms, o kapo vieta gali būti pažymėta kapo apvadu ar plokšte.

Galiausiai pagal memorialinės laidojimo vietos (o tarp tokių vietų nurodytos ir neveikiančios senosios kapinės, įrašytos į kultūros vertybių registrą) reglamentą turi būti saugomos visos vertingosios memorialinės vietos dalys bei elementai ir teritorija, t. y., žmonių palaikai žemėje, teritorijos reljefas,planinė, tūrinė struktūra, statiniai ir jų liekanos, įranga (koplyčios, antkapiai, tvoros, vartai ir kt.), dekoratyviniai želdiniai. Memorialinių laidojimo vietų savininkams, valdytojams nurodyta vykdyti nuolatinę tokių objektų priežiūrą. O priežiūra šiuo atveju apibrėžta kaip teritorijos, statinių ir želdinių priežiūros darbai, t. y., visų pirma valymo, menkaverčių želdinių šalinimo darbai, nedideli defektų ištaisymo darbai, kurie nesusiję su vertingosiomis dalimis ir elementais. Visus šiuos minėtus priežiūros darbus gali savarankiškai vykdyti valdytojas ir savininkas be atskiro Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimo. Tačiau, jei norima atlikti remonto, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbus, reikalingas Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimas, patvirtintos sąlygos, projektas ir kt. Taigi, jei teisingai suprasta, teritorijos apsauga yra taikoma visoms neveikiančioms kapinėms.O kapinėse, įrašytose į kultūros vertybių registrą, be teritorijos, taip pat yra saugomos visos vertingosios dalys ir elementai. Tokiose kapinėse tvarkybos darbams atlikti reikalingi atsakingų institucijų leidimai. Tuo tarpu riboto laidojimo ir neveikiančiose kapinėse, kurios įkurtos iki 1940 m., tačiau nėra įrašytos į kultūros vertybių registrą, tvarkybos darbams sąlygos yra supaprastintos, palikta daugiau veikimo laisvės. Paprastus priežiūros darbus, be specialaus leidimo,savarankiškai leistina visų minėtų tipų kapinėse.

Regis, tokia būtų teisinė senųjų kapinių reglamentavimo situacija. Kaip minėta anksčiau, pastaruoju metu pastebėta abejotinų arba dviprasmiškai vertintinų senųjų kapinių tvarkymo darbų atvejų. Tad toliau norėtume pateikti tokių tvarkymo atvejų atskirus pavyzdžius, iškeliant klausimą, ar šiais atvejais nebuvo pažeistos senųjų kapinių priežiūros ir tvarkymo taisyklės, ar nebuvo viršytos leistinos veikimo ribos ir padaryta žalos objekto vertingosioms savybėms?

Žagatpurvių senosios kapinės (Šilutės r., Švėkšnos sen.) dar prieš keletą metų buvo apleistos, apaugusios ir visiškai užgožtos menkaverčių želdinių. Vietos entuziasto dėka jos buvo išvalytos ir sutvarkytos. Nepaisant šių pozityvios ir sveikintinos veiklos rezultatų, buvo pastebėta ir abejonių keliančių apraiškų. Visų pirma neįprastomis spalvomis – baltai – perdažyti antkapiniai paminklai ir kapo apvadai.

Dėl to visų pirma galima kelti klausimą, ar perdažymas nelaikytinas konservavimo ar remonto darbais? O antra, ar dažymas tokia neįprasta spalva yra suderinamas su senąja tradicija, ypač žinant, kad betoniniai paminklai ir kapo apvadai seniau išvis nebuvo dažomi? Ar tokiu būdu nėra daroma žala kapinių vertingiems elementams?

Dalis Plaškių senųjų kapinių (Pagėgių sav., Stoniškių sen.) taip pat buvo sutvarkytos vietos bendruomenės entuziastų.

Tačiau čia taip pat buvo pastebėta tam tikrų dviprasmiškai traktuotinų tvarkymo ženklų. Kai kurios kapaviečių tvorelės buvo perdažytos baltai, pagal savitą supratimą perdažyti metaliniai lietiniai kryžiai. O kapavietės apsodintos gėlėmis. Toks gėlių sodinimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai gražus gestas. Tačiau antrą vertus, kiek tai suderinama su senąja evangelikų liuteronų kapinių tradicija? Ar apskritai tokių rūšių gėlės buvo būdingos šiose kapinėse?

Užlieknių (Šilutės r., Šilutės sen.) senosios kapinės irgi buvo tvarkytos. Šiuo atveju viskas būtų pagirtina, jei ne keistas ir nesuprantamas sprendimas – išvirtusį metalinį kryžių imti ir įkasti viduryje kapinių vartų(!). Juk tai galima traktuoti kaip nelogiškumą senojoje kapinių planinėje struktūroje.

Taip pat buvo pastebėta metalinių lietinių kryžių virinimo ir kniedijimo darbų. Nors ketinimų, regis, būta gerų, tačiau, ar tai nelaikytina remonto darbais, kuriems jau reikėjo specialaus leidimo? Kas garantuos, kad šie darbai buvo atlikti tinkamai, nepažeidžiant vertingųjų elementų? Sutapimas ar atsitiktinumas, tačiau po tokių tvarkymo darbų pasigesta ir jau neberasta keleto paminklų, kurie žymėjo čia palaidotų svarbių asmenybių vietas.

Birbinčių (Klaipėdos r., Dovilų sen.) senąsias kapines puoselėja irgi vietos bendruomenės nariai. Ne taip seniai šiose kapinėse įvykęs precedentas sukėlė irgi nemažas diskusijas bei aktualizavo kai kuriuos senųjų kapinių tvarkymo klausimus. Keletas bendruomenės narių iš Žemaitijos, tiksliau, iš Kelmės r., atsigabeno ten nereikalingus ir jau nenaudojamus 9 kaltinius kryžius ir juos įcementavo Birbinčių kapinėse, buvusių paminklų likučių vietose.

Klausimas šiuo atveju būtų dvejopas. Visų pirma, kokiu būdu šiuos senus kaltinius kryžius buvo leista išgabenti iš Kelmės r. esančių senųjų Užvenčių kapinių? O antra, ar tinkama liuteronų konfesijos kapinėse ir šio tikėjimo mirusiesiems statyti katalikiškus antkapinius paminklus, kurie, be kita ko, buvo skirti kitiems mirusiesiems? Kultūros paveldo departamento specialisto verdiktas buvo aiškus: buvo pažeisti senųjų kapinių tvarkybos principai, t. y. kapinėse atsirado svetimkūniai –Klaipėdos krašto liuteronų kapinėms nebūdingi laidojimo paminklai.

Kyla klausimas, ar ir kiek senųjų kapinių tvarkybos sąlygos buvo peržengtos tvarkant Girininkų kapines (Šilutės r., Juknaičių sen.). Čia taip pat buvo dažyti, virinti, kniedėmis sutvirtinti metaliniai kryžiai. Ar šiems tvarkybos darbams atlikti nebuvo reikalingas leidimas ir atitinkamos kvalifikacijos specialistas? Kas galėtų įvertinti, jog šie darbai buvo atlikti tinkamai ir nebuvo pakenkta vertingiesiems elementams?

Tačiau bene didžiausią diskusiją sukėlė, galima sakyti, unikalios ir itin vertingos porcelianinės epitafinės lentelės (pagalvėlės) paėmimas nuo kapo ir perdavimas saugoti Šilutės muziejuje. Iš vienos pusės – tai lyg ir suprantamas rūpestis išsaugoti šį unikalų objektą nuo sunykimo ar piktavališko sunaikinimo. Tačiau kita vertus, šis unikalus artefaktas sveikas išgulėjo daugiau nei 70 metų, pergyveno sovietmečio kapinių naikinimo vajų. Dėl to kyla klausimas, ar tikrai šiuo metu buvo tokia neišvengiama būtinybė imtis tokių išsaugojimo priemonių? Toks gana drastiškas sprendimas negali nekelti ir moralinės dilemos – juk nuo kapo pašalinamas mirusiajam atminti skirtas vienas svarbiausių elementų.

Toks įvykęs precedentas gali tapti pavyzdžiu ir iš senųjų kapinių masiškai gali imti dingti, o tuo pačiu muziejų fondus pildyti unikalūs kapinių įrangos elementai. Kodėl muziejui neperdavus saugoti tokius unikalius artefaktus, kurie buvo aptikti Laukgalių, Norkaičių, Vytulių ir kt. senosiose kapinėse? Kitas klausimas: kiek muziejus yra tinkama institucija saugoti kapinių įrangos detales? Ar šie artefaktai, užuot puošę senąsias kapines ir teikę lankytojams informaciją, nebus pasmerkti ilgiems metams dulkėti muziejų fondų lentynose?

Gan akivaizdžius nesutapimus tarp teorijos ir praktikos galima stebėti ir Rusnės senosiose kapinėse, kurios buvo įkurtos iki 1940 m. Tokių kapinių tvarkymo taisyklės aiškiai reikalauja, kad nauji statiniai jose būtų statomi iš natūralių ir istoriškai būdingų šioms kapinėms medžiagų. Tačiau to mažai paisoma. Negana to, yra naikinama senoji kapaviečių įranga, o su kuria dingsta ir dalis vertingos informacijos, keičiamas senųjų kapinių tradicinis vaizdas.

Suprantama, tokių panašių abejotino tvarkymo pavyzdžių būtų galima ir daugiau pateikti (pvz., Baičių kapinės). Visgi pagrindinis tikslas buvo parodyti, kad greta gerų iniciatyvų ir pagirtinų rezultatų kartu atsiskleidžia ir negatyvūs tvarkymo bruožai. Iš to kyla svarbūs klausimai: ar teisiniai dokumentai pakankamai gerai ir išsamiai reglamentuoja senųjų kapinių apsaugą ir priežiūrą? Gal egzistuoja tam tikros spragos ir dėl to reikalingos papildomos reguliavimo nuostatos? O gal paprasčiausiai užtektų platesnės ir aiškesnės jau esamų taisyklių sklaidos visuomenėje tam, kad tokių abejotinų senųjų kapinių tvarkymo atvejų pasitaikytų kuo rečiau?

Darius Barasa, KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas

Šilutės H.Šojaus muziejaus inf.

Rašyti komentarą