Praėjusio sekmadienio, birželio 21 d. pavakarę, 19.38 val., Žemės planeta savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasiekė vasaros solsticijos tašką. Tai – astronominė vasaros pradžia, ilgiausia, 17 val. ir 18 min, trunkanti diena.
Šitiek šviesos augmenijos suvešėjimui, žiedų sklaidai! Lietuviai, duonos valgytojų tauta, anuomet pasidžiaugdavo žiemkenčių žydėjimu, senovėje vadintu jų rasojimu.
Saulėgrįža baltų genčių todėl buvo įvardinta Kupolių, Rasos ir Liguo švente. Kitados, kai gyventa gamtos ritmu, ji buvusi žmonėms labai reikšminga. Šventinės apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi įtvirtindavusios žmonių bendruomenės santarvę su gamtos galiomis. Štai iš čia – ir toji etnokultūroje įsišaknijusi pagarba gyvybei visose jos apraiškose.
Vėlesniais laikais žmogus ėmė vaizduotis gamtos šeimininku, jos valdovu. Neabejotinai iš to kilo daugelis ekologinių bėdų, galiausiai atsisukančių prieš žmonių sveikatą. Senosios tradicinės šventės, stiprinančios saitus su gamta, ėmė pasimiršti; jų apeigos atrodė juokingos ir nieko vertos. Taip nutiko ir su vasaros saulėgrįža, iš gamtos pagerbimo šventės tapusia viso labo Jonų ir Janinų vardadieniu.Daugiau: lrt.lt: “Libertas Klimka. Vasaros saulėgrįžos sulaukus”