Nesumedžioto briedžio dalybos

Išgalvotas pasakojimas Pamario žemės kronikos motyvais.

„Vagys!“ – norėjo sušukti Jurgis (jo vardas, žinoma, pakeistas), iš šalies stebėdamas dar nenušauto briedžio dalybas, bet jo balsas įstrigo kažkur giliai gerklėje…

O tuo metu (apytiksliai) 20 vyrų ir (maždaug) 10 kartų mažiau gaspadinių planavo, kaip išdarinės būsimą grobį, nepaisydami kitų bendruomenės narių interesų, nei valstybinių standartų.

Jautė Jurgis, kad po tokių dalybų visa, kas geriausia, ir vėl atiteks tiems keliems dalybininkams ir jų gaujoms, o visiems kitiems ir vėl teks tenkintis rageliais ir nageliais.

Taip ne kartą jau buvo nutikę: „Briedis didelis – visiems užteks!“ – sakydavo tie. Bet paskui… Paskui tik numesdavo žmonėms apgraužtą kaulą, teisindamiesi dideliais kaštais ir darbo sąnaudomis. Ir masės jais tikėjo…

Nieko geriau Jurgis nesitikėjo ir šį kartą.

„Vagys ir žulikai,“ – tyliai išspaudė Jurgis. Bet taip tyliai, jog net pats nusistebėjo, kad neišgirdo savo balso.

Paskui Jurgis baukščiai pažvelgė į dešinę. Ten sėdėjo Juozas (pastarojo vardas irgi pakeistas). Matėsi, kad tas irgi burnoja sau mintyse, vos pastebimai krutindamas lūpas, o jam iš akių sunkėsi ašaros…

Tuomet Jurgis pasuko galvą į kairę. Petro (to vardas, savaime suprantama, irgi pakeistas) veidas švytėjo – jis laukė savo kaulo…

Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad ir tarp tų dalybininkų – (apytiksliai) 20 vyrų ir (maždaug) 10 kartų mažiau gaspadinių – būta manančių, kad neverta skubėti – esą derėtų atsižvelgti bent jau į valstybinius standartus. Tačiau vietinės reikšmės valstybininkų mentalitetas jau buvo pernelyg išsikerojęs…

Matėsi, kad žmogus labai kenčia. Tačiau toks jau jis buvo – pratęs kentėti. Nuo mažumės…

Nepaisant visko – šviesaus visiems savaitgalio.

Be pykčio,
Orestas

P.S. Kai jau buvau bebaigiantis rašyti šį pasakojimą, man paskambino vienas tipas ir maždaug taip pradėjo kalbą: „Sveikas. Kadangi vis pilate šūdus kibirais, ir dar su pasimėgavimu, tai siūlau parašyti ką nors gražaus – kviečiu į savo naujo albumo pristatymą…“
Aš, žinoma, nusprendžiau likti prie to „šūdų kibiro“. Taip jam ir pasakiau.
Dabar jau viskas.

Ne į temą
Belaukiant kovo 1-osios…

Oresto Lidžiaus nuotr.