Alaus diena

Išgalvotas pasakojimas vis dar neprarastosios Pamario žemės kronikos motyvais.

Visi personažai ir įvykiai pramanyti, todėl ir bet koks galimas jų panašumas su realiai egzistuojančiais – tai tik sutapimas.

- Mes – jėga! – ryžtingai pareiškė ponas D (dominuojantis) ir kiek turi sveikatos trenkė kumščiu per stalą. Tačiau nepataikė. Ranka nuslydo, ir jis kakta žiebė tiesiai į grafiną. Ponas D tik tyliai cyptelėjo, o jam apačioje kažkas garsiai driokstelėjo…

Kiek tiksliai laiko išbuvo tokioje tragikomiškoje pozoje – siukniubęs ant stalo, ponas D taip niekada ir nesužinojo, – mat pačiam stigo drąsos paklausti, o kiti iš pagarbos jam tylėjo, – tačiau kai atsipeikėjo ir pakėlė galvą, jo kaktoje spindėjo grafino šukių žvaigždynas, savo kontūrais labai primenantis dangaus „šienpjovį“.

Ponas D pasikasė taip netikėtai panižusią kaktą, o pirštais užčiuopęs stiklo šukes, atsargiai po vieną jas nuraškė ir sudėjo į peleninę.

„Šienpjovys“ jo kaktoje iš karto pasruvo krauju.

Tai regėdami pono D pasekėjai galutinai įtikėjo teisingai pasirinkę ir ėmė jį visaip garbinti.

- Kaip jau sakiau, mūsų jėga – vienybėje! – nutilus ovacijoms vėl ryžtingai prabilo ponas D. Jis buvo beužsimojąs antram smūgiui iš viršaus per stalą, bet apdairiai susiturėjo ir, atsargiai nuleidęs ranką, patogiai įsitaisė kėdėje. – Teisybę sakė kalvis Ignotas, kad po vieną mes – niekas, – staiga jis kažkaip keistai pasijautė, suvokęs, kad pasirinko ne tą palyginimą – per daug jau jis priminė tuos senus laikus, juolab kad ir pats buvo giliai įsitikinęs, jog tokiu niekada nebuvo ir nesiruošė tapti, anaiptol, jis visada jautėsi esąs labiau dešinių pažiūrų, ir visi čia susirinkusieji… tarp jų tikrai nerastum nė vieno, kurio sieloje būtų prasikalęs bent menkiausias kairiųjų idėjų daigelis, bet trauktis jau nebuvo kur, – o visi kartu mes – tvirtas kumštis! Todėl sakau jums: mes esame jėga, galinga jėga, ir tegul visi tai žino! – dabar jau abiem rankom – kad būtų garantuotai – liuobė per stalviršį. Tą pačią akimirką peleninė pašoko į orą ir apsivertė. Grafino šukės iš jos pažiro į visas puses. Ponas D tik palydėjo jas akimis – tegul sau. – Žmonės mumis patikės, ir mes neišvengiamai laimėsime! Mes pasmerkti laimėti! Nes mes… mes kaip niekada vieningi! Nes mes – jėga!

Po tokios ugningos kalbos pono D pasekėjai akimirką sėdėjo lyg stabo ištikti, o paskui kad pašoks visi vienu kartu iš savo vietų, ir tą pat akimirką per salę nuvilnijo audringi plojimai, lydimi pagarbos ponui D šūksnių.

Staiga į priekį išėjo ponas E (eilinis). Jis tris kartus žemai nusilenkė ponui D, priėjo arčiau ir pabučiavo ranką. Paskui pasilenkė jam prie ausies ir kažką pakuždėjo.

Ponui D net akys ant kaktos iššoko. „Kaip jūs drįstate! – sušuko jis ir skėlė antausį ponui E. – Tie!… Kas jie tokie!… Mes ir be jų… – skėlė antrą (smūgio būta gero, kad ponas E net apsilaižė), – laimėsime! O jie… tie… kad juos kur… Jie patys pas mane ateis… Prašysis atgal priimami, – dabar jau taip kalė iš viršaus, kad ne tik peleninė su grafino likučiais išsilakstė kas sau, bet ir visas stalas pažiro į šipulius. – Aš jums tai pažadu! Nes aš!… aš!…“

Ponas E baisiai susigėdo. Pabučiavo ranką ponui D ir viešai atsiprašė už sukeltus nepatogumus. Paskui tris kartus nusilenkė ir panarinęs galvą nukiūtino į tolimiausią salės kampą.

Eidamas pro bendražygius jis jautė jų žvilgsnius, kupinus užuojautos ir sumišimo. Tačiau neišdrįso pakelti akių. Tiesiog praslinko pro juos kaip šešėlis (burnoje jis vis dar jautė tą keistai salstelėjusį skonį, o liežuvio galiuku užčiuopė išklibintą priekinį viršutinį dantį). Paskui įsitaisė kampe ir pasistengė susilieti su aplinka – kad tik vėl neprasiveržtų neteisingos pažiūros, kad tik vėl jis kam neužkliūtų.

Tuo metu ponas D toliau rėžė jaudinančią, viltingai nuteikiančią kalbą, šventai įtikėjęs savo paties žodžių teisingumu. Ir daugiau niekas neišdrįso jos pertraukti kitaip, kaip tiktai poną D garbinančiomis ovacijomis ir audringais plojimais…

Ponas D, juolab jo pasekėjai, galbūt išskyrus tą vienintelį, išdrįsusį pareikšti kitokią nuomonę, bet ir tai vargu bau, nes po tokių antausių, kokių teko patirti tam nelaimėliui, žmogaus pažiūros paprastai ilgam lieka suorientuotos griežtai į vieną – bendrą tikslą, žodžiu, niekas iš ten susirinkusių tuo metu dar nenuotuokė, kokie iššūkiai jų laukia, kokių naujų nuosmūkių ir nusivylimų jiems dar teks patirti.

Be pykčio,
Orestas

P.S. Viename iš kalendorių aptikau, kad šiandien yra Tarptautinė alaus diena. Su tuo visus ir sveikinu. Bet nesakau “į sveikatą” – tiesiog būkite sveiki.