Išgalvotas pasakojimas apie tai, kaip pavojinga žaisti su ugnimi.
Visi personažai ir įvykiai pramanyti, bet koks galimas jų panašumas su realiai egzistuojančiais – tai tik sutapimas.
Trečią dieną po Joninių Jonas Geraširdis (o koks dar galėtų būti tikras Jonas?), baukščiai dirsčiodamas pro aprūkusį lango rėmą, braukė nuo kaktos šventadienio rasos likučius ir šitaip kalbėjo:
- Ajajai, ajai…
O juk degė laužai. Šoko basos raganaitės, trypė smagūs velniai. Ir jis, Jonas Geraširdis, linksminosi drauge su visais, griežtai laikydamasis visų papročių ir tradicijų. Ir jam buvo taip gera…
Girdėjo kažką tariant Vytauto vardą. Iš pradžių taip nedrąsiai – tartum paslaptį. Bet netrukus tas vardas jau skambėjo visu garsumu, užgaudamas slapčiausias tyro lietuvio sielos stygas.
Pagautas begalinio patriotizmo jausmo, Jonas Geraširdis ir pats pradėjo skanduoti „Vy-tau-tas! Vy-tau-tas! Už Vyy-tauuu…“
O paskui… pirma išblėso vaizdas, o netrukus prapuolė ir garsas…
- Ajajai, ajai, – kalbėjo Jonas Geraširdis, vis dar braukdamas nuo kaktos šventadienio rasos likučius ir baukščiai dirsčiodamas pro aprūkusį lango rėmą.
Žinojo jis, kad turi kažką daryti – juk tą šventadienio naktį ne šiaip sau tarė Vytauto vardą.
Bet buvo ne tas trečiadienis.Ir iš viso buvo jau nebe trečiadienis.
Ir dienos jau buvo pradėjusios trumpėti…
Šviesaus ir nuotaikingo visiems savaitgalio.
Žinoma, be pykčio,
Orestas
Patinkantis. Įvertink komentarą: 13 6
Geras. Kas nori, supranta.
Įvertink komentarą: 4 3
Girioj
Geri
Gyriai
Gerą
Girą
Geria.
Kas nori, suprantama,
ir turi.
Įvertink komentarą: 2 3