Sunku paneigti akivaizdų faktą, kad Europos Sąjunga – ekonominė ir politinė bendrija – yra taikos senajame žemyne garantas. Europa be karo gyvena jau nuo Antrojo pasaulinio karo, nusiaubusio didžiąją dalį žemyno.
Ekonominės krizės akivaizdoje ši vertybė lyg ir nutolsta, ištirpsta kasdieniuose rūpesčiuose, kaip milijonams Europos Sąjungos tėvų išmaitinti vaikus, išleisti juos į mokslus, kaip išsaugoti ar susirasti darbą, kaip pabėgti nuo nepriteklių.
Vis dėlto senieji žemyno gyventojai, patyrę karo siaubą, atsakytų vienareikšmiškai: taika, saugus gyvenimas – be masinių žudynių, prievartos ir kraujo praliejimo – didžiulė vertybė. Kaip ir žmogaus teisės, orumas, laisvė, lygybė, solidarumas ir teisingumas.
Nes nebūna neteisingos taikos ir teisingo karo.
Nes karas – žiauri ir negailestinga atmintis, kuri nuolat sugrįžta į gyvenimus tų, kurie išliko gyvi.
Skaudžios tragedijos klojo pamatus dabartinei Europai, kurioje šiandien karas – sunkiai įsivaizduojamas.
Europos Sąjungos valstybės išmoko tartis, ieškoti kompromisų. Vyksta nuolatinis derybų tarp valstybių procesas, suteikiantis galimybę rasti visiems priimtiną sprendimą.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kurioje pagrindiniai žodžiai ir vertybės – orumas, laisvės, lygybė, solidarumas, pilietinės teisės ir teisingumas – taip pat svarbus žingsnis įtvirtinant vienodą pagrindinių žmogaus teisių gynybą visose valstybėse narėse.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas vis dažniau remiasi Chartija priimdamas sprendimus, vis dažniau nacionaliniuose teismuose asmenys užginčija nacionalinių teisės aktų teisėtumą remiantis Chartijos teisėmis ir principais.
Visa tai sudaro sąlygas, kad artimiausiu metu Europoje nepasikartos Antrojo pasaulinio karo tragedija, nusinešusi dešimtis milijonų Europos gyventojų gyvybių. Nepasikartos genocidas, holokaustas, nusinešęs milijonus žydų tautybės žmonių gyvybių.
Visa tai skaudžia styga suskambėjo šį rugsėjį, kai minėjome Vilniaus geto uždarymo 70-metį, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną.
Lyg dar kartą sugrįžo tragedija, kuriai šiandieninėje Europoje vietos nėra.
Sunku būtų nesutikti su išdėstyta mintimi, tačiau taip pat sunku neprisiminti karo Balkanuose. Kuris sunkiai suvokiamas dėl savo brutalumo, nusikaltimų žmoniškumui, beprasmybės… Sarajevas, Prištica… Taikdarių beviltiškas blaškymasis ir net aukos… Ir tai vyko Europos širdyje – Kažin koks užburtas kančių katilas į kurį, kaip nebūtų apmaudu, žmonija vis įlipa
Įvertink komentarą:
0 
0
Visiškai teisingai, kam kariauti , jei avelių banda pasiūlius skalbimo miltelių ir alaus butelaitį pati subėga į gardelį. Deja jas diskriminuoja, jų nešeria taip kaip priklausytų, kaip save maitina. Dabar už simbolinę kainą bus “supirktos” žemės. Juk “supirkti “žemes kur kas pigiau nei kariauti. Svarbu kad būtų labai liberalių ir kosmopolitiškų piliečių kaip anais laikais komunistų. Kvaila būtų kariauti kai yra tokių avelių, nes per karą žūsta ir savi kariai,suniokojamos teritorijos kurias vistiek reikės atstatyti išleidžiama nepaprastai daug lėšų ginkluotei. Dabar juodadarbiai net aukštos kvalifikacijos pundeliasis plūsta ir dirba mažiau nei už minimumą , net darbo valandų neskaičiuoja.
Įvertink komentarą:
0 
0