Užpernai į kelionę aplink pasaulį jachta “Ragainė II” leidęsis kintiškis buriuotojas Andrius Varnas su komanda – dukra Rasa ir jos draugu basku Egoi – vis arčiau Klaipėdos. Keliautojai po “Viduržemio jūros ciklono pamokos” pasiekė Kretos salą.
Plačiau apie tai – naujausiame A. Varno laiške (kalba netaisyta):
“Dar viena jūra, šį kartą Viduržemio jūra, bus įrašyta į “Ragainės II” žurnalą. Ir man, ir Rasai su Egoi vėl reikia pradėti pratintis prie buriavimo jūromis. Prie vandenynų ir ten vyraujančių pasatinių vėjų jau buvome pripratę. Čia, gi, Viduržiemio jūroje, galioja jau kiti jų dėsniai, nors mes taip pasiilgstame stabilių pavėjinių pasatinių vėjų.
Išplaukus iš Suenco kanalo, silpno vėjo pagalba buriavome link Kretos salos. Buvome jau nuplaukę virs 200 mylių, panašiai buvo ir likę iki Kretos, kuomet prasidėjo „Viduržemio jūros ciklono pamoka mums“. Tai buvo klasikinis ciklonas, tiesiog kaip pamokoje.
Nuo pat ryto pradėjo kristi atmosferinis slėgis. Iš pradžių labai iš lėto, už kelių valandų barometro rodyklė pradėjo leistis žemyn tiesiog akyse. Keli maži paukščiukai, kurie dabar skrenda į šiaurę, pradėjo tūpti ant jachtos ir slėptis. Vėjas nurimo, tik liko chaotiškos bangos iš visų pusių. Ką gi, nėra vėjo, tad užsivedėm senuką VOLVO Penta ir plaukiam iš lėto ir ruošiamės ateinančiam stipriam vėjui. Nuo denio nuėmėm visas nereikalingas bures, geriau pritvirtinom bomus ir mūsų dinghy, išsitraukėm nenaudotą jau kokius 5 metus štorminį stakselį 7 m2, prisegėm jį prie vidinio stago, gerai aprišome ant giko grotą, na, ir žiūrim, kas čia bus. Rasa dar užklausė per raciją praplaukiančio didžiulio konteinervežio orų prognozės: jos nelinksmos, vakare pūs virš 30 mzg. siaurės vakarų vėjas mums į ragus. Na, ne taip jau daug Ragainei. Kažkaip net nepastebėjome, kuomet staigiai atšalo, dar žvilgtelėjau į barometrą, slėgis per 5 valandas nukrito 16 padalų gyvsidabrio stulpelio ir liko tik 752 mm. Nieko sau….
Na ir užpūtė – net variklis nesugebėjo pastatyti jachtos prieš vėją. Raketos greičiu nubėgau ant jachtos priekio, atrišau štorminį stakselį ir pasikėliau jį. Po to pritraukėm maksimaliai pavėjinį štorm stakselio sotą ir susukom rumpelį į vėją ir gerai jį užfiksavom (pririšom). Jachta pradėjo judėti į vėją dešiniu halsu 60 -70 laipsniu, ateinančios bangos bandydavo nustumti pavėjui, bet vairas vėl atstatydavo į vėją. Toks dreifavimas su vienu štorminiu stakseliu buvo jau mano išbandytas prieš 10 metų, kuomet su sūnum ir dukra bei jos draugais grįžinėjom iš Talino namo…”
Daugiau – A. Varno dienoraštyje
