Sekite m?s? naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Lashkar Gah – Turgundi: paskutinis reisas

Publikuota: 2013 birželio 21 Kategorija: Gyvenimas, Žmonės

Skirta 1979 – 1989 m. karo Afganistane pabaigos 24 metų sukakčiai.

Tęsinys. Pradžia (spausti čia).

Su kuopos vadu, tuo laibu cigaretės niekada iš dantų nepaleidžiančiu šmikiu, Stasys turėjo ir asmeninių sąskaitų. Ypač dėl naujų kerzinių pusbačių.

O buvo taip. Po patikrinimo mokomojo pulko place Termeze, kai dar visai žali būsimieji draugiškos Afganistano liaudies gynėjai dar tebestovėjo rikiuotėje, prie Stasio priėjo kuopos vadas su naujutėlaičių pusbačių pora rankose ir paklausė: „Kokio dydžio tavo kojos, kareivėli?“

„Keturiasdešimt penkto, draugas majore!“ – kaip dera pagal sovietinės armijos statutą atsakė Stasys.

„Štai, imk naujus pusbačius, – šyptelėjo majoras, paduodamas lietuviui juodus kerzinukus, – pranešiosi. Tai įsakymas“.

„Tikrai taip!“ – atsiliepė Stasys. Tuo metu jis dar nežinojo, į kokį kančių kelią jį nukreipė tas dilba su viena žvaigžde antpečiuose.

Tik grįžęs į kareivines lietuvis apsižiūrėjo, kad majoro aulinukai jam per maži visais dviem numeriais – kad jį kur ši…tį sutrauktų. Bet ar galėjai rinktis? – įsakymą teko vykdyti.

Tai Stasys jį ir vykdė. Sukandęs dantis. Iki kraujo nutrintomis kojomis. Žygiavo, bėgiojo, ropštėsi į kalnus. Nuo kitų neatsilikdamas. Niekam nesiskųsdamas. Ir vieni dievai težino, kiek dar būtų vykdęs tą specialią užduotį, ne juokais praturtinusią jam parengimo karui Afganistane kursą, jeigu ne tas laimingas nutikimas Šerabado kalnų mokymo centre: vieną rytą pakilęs iš miego lietuvis majoro pusbačių paprasčiausiai neberado…

Todėl Stasiui neliko nieko kita, kaip tik šokti į savo šlepetes ir pasistengti nepakliūti į akis vadams.

Taip Stasys prašlepsėjo visą dieną. Ir į valgyklą žygiavo su daina, ir po kalnus ropinėjo – tai buvo tikra atgaiva jaunam kūnui!

Vienintelis dalykas jam nedavė ramybės – ką reikės grąžinti majorui? Ir iš viso, kaip toliau gyventi be batų?

Pranešti, kad pavogė, ir tikėtis, kad supras? – kvailiau nė nesugalvosi. Greičiau jau į kuprą gausi. Ir tai tik geriausiu atveju.

Vienintelė išeitis buvo… eiti pačiam vogti.

Ši nuodėminga mintis Stasį persekiojo visą dieną, bet rinktis nebuvo iš ko. Todėl kitą naktį, kai budėtojai, tokie patys kaip jis kariuomenės varguoliai – naujokai, sumigo ir kareivine vadinamame ilgame barake stojo mirtina tyla, lietuvis išsirito iš lovos ir tyliai tyliai, kad tik ko nors neprižadintų, keturpėsčias nuropojo paloviais į tolimąjį kampą, kur, jo manymu, turėjo būti įsikūrusi svetima kuopa.

Šerabado kalnų mokymo centre buvo įprasta naktį pusbačius pririšti po spyruoklinėmis lovomis. Todėl pažeme šliaužiančiam lietuviui, nors ir tamsoje, bet nebuvo labai sudėtinga visus apčiupinėti.

Tinkamus išsirinko palyginti greitai ir ramus parropojo prie savo lovos. Grobį pasikišo po pagalve.

Tačiau rytą jo laukė nauja staigmena: per rytinę rikiuotę jis atkreipė dėmesį, kad vienas iš jo kuopos seržantų su šlepetėmis…

Stasys stovėjo pirmoje rikiuotės eilėje ir jam atrodė, kad širdis tuoj ims ir iššoks iš krūtinės. Tačiau neiššoko: tik suspurdėjo ir nusirito į kulnis…

Bet likimas tądien jam buvo palankus: seržantas buvo ramus, nieko neklausė, ant nieko neburnojo – tarsi nieko ir nebuvo nutikę.

Avėdamas tomis pačiomis šlepetėmis jis vedė savo grandį į kalnus ir leidosi į slėnius, kartu su visais šokinėjo per laukų drėkinimo griovelius – arykus. Žodžiu, atrodė, kad jam, kaip dera sovietinės armijos dembeliui, skaičiuojančiam paskutines tarnybos dienas, ant visko jau buvo nusispjauti.

Todėl ir Stasys labai greitai atsikratė nerimo, kad gali būti pričiuptas…

Padėkos iš majoro už taip puikiai pranešiotus pusbačius Stasys, deja, nesulaukė. Užtat atgavo savuosius – keturiasdešimt penkto dydžio. Su jais jis po poros mėnesių žengė savo pirmuosius žingsnius saulės ir karo išdegintoje Afganistano žemėje.

Bus daugiau

Rašyti komentarą