Skirta 1979 – 1989 m. karo Afganistane pabaigos 24 metų sukakčiai.
Tęsinys. Pradžia (spausti čia).
- Bet tu ir geras šūdžius, Kolia, – tarsi iš miego netikėtai pakirdęs prabilo Stasys, nutraukdamas į paskutinį reisą išsiruošusių Laškariovkos pėstininkų bataliono aprūpinimo grandies vairuotojų pokalbį, – kad tave kur, blyn…
- Stabdyk arklius, labusas! – akimirksniu karštai sureagavo šalia ant savo kamazo kabinos sėdintis chacholas Kolia, – ko čia dabar pradėjai rautis? Gal užsimanei į snukį?..
- Ai, atvėsk, – atšlijo Stasys, staiga supratęs, kad vos neperžengė pavojingos ribos, – tikrai nenorėjau tavęs įžeisti, – ištiesė savo dešinę chacholui Koliai, – tiesiog prisiminiau tą tavo laišką artimiesiems, kuriame, nepyk, bet tikrai kaip koks asilas, prirašei tokių dalykų – Dieve padėk…
- A, tu apie tai? – cha-cha-cha, – linksmai pakratė Stasio ranką chacholas, – o aš kvailys jau pagalvojau…
- Dėjau aš ant to tavo „galvojau“, geriau prisimink, į kokį mėšlą visus mus buvai pastatęs, – beveik rimtai nukirto Stasys, – o tik paskui sakyk „galvojau“.
- Na taip, buvo čia toks vienas reikaliukas, kur neprisiminsi, – puse balso pratarė chacholas Kolia. – Prisipažinsiu, buvau visiškas avinas. Bet ar reikia dabar apie tai kalbėti?
- O kodėl gi ne? – paprieštaravo Stasys. Jam akimis pritarė ir ukrainietis Michailas, tas jefreitorius iš bendrų krašto. – Juolab kad aš, drįstu teigti, tuomet viską užglaisčiau, o tu iki pat šiol nepadėkojai. Nors praėjo jau pusantrų metų…
- Gerai jau, gerai, – nutraukė lietuvio tiradą chacholas Kolia, – ačiū tau, kad tuomet išsukai mano subinę (nuoširdžia padėka to nebūtum pavadinęs) – dabar tu laimingas?
- Na, taip geriau negu nieko, – šyptelėjo Stasys, – tau atleista, – peržegnojo katalikiškai. – O dabar duok šen kasiaką, kol tau nepasidarė per daug gerai.
Ne visi „seniai‘ vadilos suprato, apie ką tie du kalbėjosi, o jaunesni ir negalėjo nieko žinoti apie tą nutikimą su chacholo laišku į namus, nes apie jį Laškariovkos pėstininkų batalione niekas niekada ir nepasakojo, tarsi visi vienu metu būtų davę slaptus įžadus.
Kaip ir buvo galima tikėtis, šis senų karo bendražygių dialogas labiausiai „užkabino“ Seriogą, tą visokių pasakojimų apie tarnybą Afganistane mėgėją iš Pamaskvio.
- Nagi, vyručiai, papasakokite, kas gi ten tokio tada nutiko, kad Kolia dabar turėjo šitaip nusižeminti, – kreipėsi jis į abu pašnekovus.
Chacholas Kolia minutėlę pagalvojo, paskui numojo ranka: „Et, papasakok, Stasai, klok viską, kaip buvo… Visi kartu pasijuoksime“.
- Jeigu jau taip nori – mielai prašom, – atsiliepė lietuvis, ką tik įtraukęs į plaučius naują kasiako dūmo porciją. Paskui atsikrenkštė, perdavė kaifo užtaisą kairėje sėdinčiam Seriogai iš pamaskvio.
- O viskas prasidėjo nuo to, kad vieną vakarą – mes tuomet buvome dar žali – mūsų chacholas praporas sukvietė visą aprūpinimo grandį į karininkų valgyklą ir pareiškė, kad turime surengti neeilinį grandies komjaunimo posėdį. Darbotvarkėje buvo vienintelis klausimas: dėl Kolios Radčevskio laiško namiškiams.
Kadangi aš tuomet buvau mūsų grandies komiteto pirmininkas, tai man ir teko garbė vesti tą susirinkimą.
Chacholas praporas perskaitė laiško ištrauką, kurioje – vis dėlto tuomet tu, Kolia, pasielgei kaip tikras mažvaikis – mūsų brangusis bičiulis pasakojo, kaip čia, Afgane, šaunu: kone kiekvieną dieną svaiginamės čarsu, mušame dinderį ir taip toliau, ir panašiai. Žodžiu, mūsų Kolia sumanė tokiu būdu pasipuikuoti prieš savo artimuosius – o gal norėdamas juos nuraminti? – pamiršęs, kad kiekvieną mūsų laišką – greičiausiai ir gaunamus – perskaito dėdės saugumiečiai. Todėl mums, grandies komjaunimo susirinkimui, buvo pavesta viską išsiaiškinti ir priimti atitinkamą sprendimą.
Posėdį nuo paskutinio stalo stebėjo kažkoks nematytas litiocha, turbūt iš brigados atsiųstas jaunesnysis komisaras ar saugumietis – koks skirtumas? Svarbiausia tuomet buvo išsukti draugelį Kolią nuo atsakomybės.
Visa našta, savaime suprantama, atiteko man, nors, prisipažinsiu, tuomet labai tikėjausi ir kitų vadilų, įskaitant ir tave, Michailai, palaikymo, – bendera jefreitorius nutaisė nelabai patenkinto žmogaus miną, bet nieko neatsakė, – bet kur tau – teko vienam viską vežti.
Na, tai aš ir pradėjau skiesti, kad Kolios laiške – vieni paistalai: esą tai tik jauno kareivėlio pagyros prieš artimuosius ir niekuo nepagrįstos svajonės, nes čia, Afgane, nėra jokių galimybių įsigyti narkotikų, jau nekalbant apie jų vartojimą, ir taip toliau, ir panašiai, todėl nėra jokios priežasties skirti Koliai drausminę nuobaudą, nebent draugiškai pamokyti, kad kitą kartą rašydamas laišką savo svajonių nepainiotų su tikrove.
- Ir ką? – pristigo kantrybės Serioga iš pamaskvio. – Jie patikėjo?
- Kas tie jie? – paprašė patikslinti Stasys.
- Na, praporas ir tas komisaras iš brigados.
- Dėl mūsų chacholo praporo niekas nesuko galvos, nes visi žinojome, kad jis žino apie mūsų reikaliukus ir juos toleravo. Labiau rūpėjo įtikinti tą atvykėlį šūdžių su antpečiais, – paaiškino lietuvis.
- Ir ką? – neatstojo Serioga iš pamaskvio.
- Ką ką? – varna tau kūma, – juokais atrėžė lietuvis. – Žinoma, patikėjo, kur jam dėtis, kai visa grandis, įskaitant mūsų šaunųjį chacholą praporą, patvirtino mano žodžius. Ir Kolia buvo išteisintas.
- Geras! – neslėpė savo susižavėjimo Serioga iš Pamaskvio, – mikliai jūs jį išsukote. Ir ką – daugiau niekas niekada nieko nebeklausinėjo, nebandė pričiupti?
- Čia, Laškariovkoje, pats žinai, visi viską žino, bet vieniems į tai nusispjauti, o kitiems neužtenka sumanumo pagauti už rankos. Tačiau kad kas nors ką nors būtų rimtai užspaudęs ir tardęs, tikrai neteko girdėti, – patikino lietuvis. – Užtat Kandagharo brigadoje tai ir man pačiam yra tekę susidurti akis į akį su ypatinguoju skyriumi. Bet ir ten jie iš manęs nieko nepešė.
- Ką nori tuo pasakyti? – prie pokalbio vėl prisijungė bulbašas Vasia. – Kodėl anksčiau mums apie tai nieko nepasakojai?
- O reikėjo? – į klausimą klausimu atsakė lietuvis. – Manai, kad turėjau visiems pasigirti, jog didvyriškai atsilaikiau prieš osobistų spaudimą? – nusijuokė. – Ir kas nuo to būtų pasikeitę?
- Nieko, – numykė bulbašas Vasia, – bet…
- Kas „bet“? – draugiškai nukirto Stasys. – Dabar žinai, kad nei aš, nei kas nors kitas nieko neišdavė – tai ir būk sau laimingas.
- Na, taip – tu teisus, Stasai, – kiek atkuto bulbašas Vasia, – bet man vis tiek įdomu – manau, kad ir kitiems, – ką priskiedei tiems brigados osobistams.
- O ten didelio talento meluoti ir nereikėjo – užteko nesakyti visko, ką žinai, ir tik šiek tiek sumeluoti, – išsiviepė iš pasitenkinimo savimi lietuvis vadila. – Kai klausia, ar pats vartoji narkotikus, sakai „ne, jokiu būdu“, kai klausia, ar kiti vartoja, atsakai „esu matęs rūkančių čia, brigadoje“, kas tokie? – „iš kur man žinoti, juk aš čia beveik nieko nepažįstu“, – nusijuokė. – Bet iš visų smagiausia buvo, kai tie avinai rimtu veidu paklausė, ar aš jiems įduosiu rūkančius čarsą, jeigu tokių sutiksiu, cha-cha-cha…
- O ką tu? – neiškentė smalsusis Serioga iš pamaskvio.
- Žinoma, sakau, būtinai pranešiu, o iš jų akių matau, kad manim netiki, cha-cha-cha, – toliau linksminosi Stasys. – Bet daugiau nebesikabinėjo ir paleido.
- O tu išvis ar kada nors esi kam nors teisybę sakęs? – sududeno Michailas, tas jefreitorius iš Ukrainos benderų krašto.
- Žinoma – namiškiams, jums, – patikino Stasys. – Bet jeigu klausi apie komisarus, osobistus ir kitus kagėbistus, tai – taip, vieną kartą, kai dar buvome karantine Termeze. Prisimeni, kai mus visus po vieną kvietė į ypatingąjį skyrių? – bendera Michailas pritariamai linktelėjo galvą. – Tai va, nežinau, kaip tu, bet kai manęs paklausė, ar aš noriu į Afganistaną kariauti, nuoširdžiai atsakiau „ne“.
- Ir? – dabar jau įsiterpė chacholas Kolia.
- Ir nieko, – ramiai atsakė Stasys. – Dar pasiteiravo, kodėl aš taip. Aš atsakiau, kad Afganistanas man ne tėvynė ir nesuprantu, kaip ten – tai yra čia – kariaudamas aš prisidėsiu prie tėvynės gynybos – juk mums niekas nieko neaiškino, kas, su kuo ir kodėl čia kariauja – ir – viskas.
- Ir viskas? – negalėjo patikėti chacholas Kolia. – Jie tave paliko ramybėje?
- Žinoma, o ką daugiau jie galėjo padaryti? – skėstelėjo rankomis Stasys. – Negi bausi žmogų už tai, kad jis kažko nenori, bet vis tiek turės tai padaryti, nes neturi kitokio pasirinkimo…
Bus daugiau.
