Skirta 1979 – 1989 m. karo Afganistane pabaigos 24 metų sukakčiai.
Tęsinys. Pradžia (spausti čia).
Kiekvienas reisas – nesvarbu, ar tai būdavo sąlyginai trumpa išvyka į brigadą prie Kandagharo, ar ilga, kartais net kelias savaites trunkanti kelionė į Turgundi sąjungos pasienyje, netoli labiausiai į pietus nutolusio Turkmėnistano miesto Kuškos, – šalia Lashkar Gah kišlako įsikūrusių pėstininkų aprūpinimo grandies vairuotojų buvo labai laukiamas. Bet ne vien todėl, kad tai būdavo galimybė ištrūkti kuo toliau nuo bataliono vado, štabo viršininko ir visur savo nosį kaišiojančio ir dėl to savo reikalais ramiai užsiimti nuolat trukdančio majoro Bibikovo. Tose išvykose vairuotojai papildydavo čarso, be kurio jiems jau buvo sunku įsivaizduoti savo gyvenimą Afganistane, atsargas.
Į Kandgharą dažniausiai vykdavo vienas aprūpinimo grandies vadas, išskyrus tuos atvejus, kai grandžiai dar vadovavo tas gerasis chacholas ir į keliones pasikviesdavo sugėrovą, tą storąjį praporą iš palydos grandies, tuo tarpu vykti į Turgundį sąjungos pasienyje ryždavosi išskirtinai tik bataliono vado pavaduotojas užnugariui.
Jeigu kolonos viršininkas įsitaisydavo kur nors kolonos viduryje arba gale, čarso turėdavo parūpinti važiuojantieji priekyje, jeigu priekyje – paskutiniai.
„Apsirūpinimo“ kelyje schema veikė nepriekaištingai: pirmuoju atveju priekyje važiuojantis šarvuotis su pirmąja mašina spusteli akseleratorių ir atitrūkę nuo kolonos pradeda vietinių „medžioklę“, antruoju atveju viskas vyksta atvirkščiai: paskutinė mašina su palydos šarvuočiu atsilieka nuo kolonos ir…
Jeigu neturėjai pinigų – jokia bėda, į čarsą galėjai išmainyti viską, arba beveik viską, pradedant konservuotu maistu – aprūpinimo grandyje to gero niekada netrūkdavo, – baigiant mašinų remonto įrankiais, jau nekalbant apie naujus akumuliatorius.
Ginklais ir šaudmenimis Laškariovkos pėstininkų rūpintojėliai neprekiavo. Bent jau taip manė Stasys. Tačiau sklandė kalbos, kad už „Kalašnikovą“ iš dūchų galima gauti net 40 000 afganiu…
O štai dėl akumuliatorių, tiksliau vieno, visiškai naujo, dingusio iš jo paties kamazo bataliono parke, likus geram pusmečiui iki paskutinio reiso, Stasys turėjo savo versiją. Lietuvis iš pamario krašto buvo įsitikinęs, kad tą žiemos naktį, kai jis, užsūpuotas svaigių čarso dūmų, pūtė į akį kareivinėje, šį reikaliuką „švariai“ prasuko bendraamžis chacholas Kolia su savo bendrais.
Lygiai tokios pat nuomonės buvo ir keletas kitų aprūpinimo grandies vairuotojų, ir net juodukai virėjai. Bet, kaip sakoma, nepagautas už rankos – ne vagis.
Vagies nepavyko išaiškinti ir tuomet, kai iki dembelio likus vos kelioms savaitėms iš grandies sandėliuko dingo visi lagaminai su kelionei namo paruoštomis naujomis uniformomis ir smulkiomis lauktuvėmis namiškiams.
Bet tuomet Stasiui ir kitiems namo besirengiantiems aprūpinimo grandies veteranams vadiloms pats likimas – kartais jis išties nestokoja ironijos – ištiesė ranką, suteikdamas jiems daugiau laiko pasiruošti dembliui: Kandagharo brigadą pasiekė įsakymas, kad visiems patyrusiems vairuotojams tarnyba pratęsiama iki sovietinės armijos pajėgų išvedimo iš Afganistano, mat armijos vadovybė – kad ją kur susuktų – pagalvojo, kad jauniems kareiviams negalima patikėti tokios svarbios ir pavojingos misijos – parvairuoti karinę techniką į sąjungą.
Stasiui ši laimė reiškė, kad dar bent tris mėnesius teks papildomai tarnauti daugiatautei tėvynei ir draugiškai Afganistano liaudžiai.
Už tai jam ir kitiems karo Afganistane veteranams vairuotojams, priverstinai likusiems toliau nešti tarnybos naštą, buvo pažadėti „Raudonosios žvaigždės“ ordinai. Bet čia, kaip mėgo sakyti Stasys, priėjo majoras Bibikovas…
Tiesą sakant, Stasiui buvo nusispjauti ir ant to ordino, ir ant paties Bibikovo. „Kada pagaliau vėl į reisą?“ – štai koks klausimas jam vis nedavė ramybės. Štai ko jis labiausiai troško tą paskutinę, beje, jau trečią iš eilės, vasarą Afganistane. Nes tik kelyje jis pasijusdavo tikru ir visiškai (na, beveik visiškai) laisvu žmogumi, pasiruošusiu bet kurią akimirką pasinerti į naujus nuotykius, ir karo… romantiką, suteikdavusius jam ne tik gyvenimo pilnatvės (galbūt tik tariamos, bet vis tiek…), bet ir padedančius pabėgti nuo visur jį persekiojančio namų ilgesio. Nors kuriam laikui…
Bus daugiau.
