Skirta 1979 – 1989 m. karo Afganistane pabaigos 24 metų sukakčiai.
Tęsinys. Pradžia (spausti čia).
Stasys buvo visai neprastas šaulys, ypač mikliai jis mokėjo apsieiti su granatsvaidžiu – to jis išmoko Termezo karantine, kur 3 mėnesius buvo rengiamas būti granatsvaidininku – ir kulkosvaidžiu. Tačiau jau per pirmuosius mėnesius Afganistane suprato, kad dieną iš dienos eiti sargybą bataliono atraminiame punkte dykumoje – ne jam. Nesinorėjo jam ir sekinančių išvykų į naktinę žvalgybą kalnuose. Todėl pasitaikius pirmai galimybei prisistatė pas bataliono vado pavaduotoją užnugariui.
- Draugas majore, turiu prašymą, jeigu leisite, – pagarbiai pakėlęs dešinę ranką prie smilkinio kreipėsi Stasys. Majoras pritariančiai linktelėjo, tad lietuvis iš pamario krašto nieko nelaukdamas tęsė. – Draugas majore, nepatinka man ta granatsvaidininko tarnyba, ji – ne man. Gal galėtumėte pervesti mane į aprūpinimo grandį?
- O teises ar turi? – atsiliepė majoras nė kiek nenustebęs.
- Tikrai taip, draugas majore! – net šūktelėjo iš džiaugsmo Stasys, – namie.
- Tai paprašyk tėvų, kad kuo greičiau jas tau atsiųstų.
-Ačiū, draugas majore, niekada šito nepamiršiu, – netvėrė džiaugsmu Stasys. – Ar galiu eiti?
- Keliauk sau laimingas, – nusišypsojo majoras, – tik nedelsk su teisėmis, nes armijoje, žinai, gera vieta ilgai laisva nebūna…
Laišką artimiesiems Stasys parašė tą pačią dieną, o po nepilno mėnesio vairuotojo teises raudonu viršeliu jis jau laikė savo rankose. Tad nieko nelaukdamas nužingsniavo pas bataliono vado pavaduotoją užnugariui, o jau kitą dieną jam buvo įsakyta pernešti savo asmeninius daiktus į priešingą kareivinės pusę, kur ir buvo įsikūrusi bataliono rūpintojėlių grandis.
Pačiu laiku. Mat už Stasį metais vyresnis Viačeslavas iš Maskvos buvo ką tik pagautas vartojantis heroiną, todėl grandies vadas, tas chacholas praporas, jį nušalino nuo mašinos ir ieškojo pamainos.
Tiesą sakant, vairavimo įgūdžių Stasys beveik neturėjo – kelis kartus buvo vairavęs tėvų žiguliuką, po kartelį 24 – tą volgą ir sunkvežimį ‘GAZ-53′, kai baigdamas vidurinę mokyklą laikė vairavimo egzaminą. Todėl chacholo praporo pasiūlymas sėsti prie ‘KAMAZ-4310′ vairo – tai tikras žvėris su trim varomaisiais tiltais, kurio Stasys anksčiau nė iš tolo nebuvo regėjęs, – jį šiek tiek išgąsdino. Tačiau trauktis jau nebuvo kur.
- Tikrai taip, draugas praporščike, sutinku perimti iš Viačeslavo kamazą! – suėmęs save į rankas raportavo Stasys. Savo laimei, – nes iš karto buvo priimtas į bataliono išrinktųjų būrį, bet tuo pačiu ir savo nelaimei, – nes apie mašinas jis beveik nieko neišmanė. Juolab apie kamazus.
Po kurio laiko Stasiui tai atsirūgo ne itin maloniai. Bet tik po kurio laiko, o į savo pirmąjį reisą po dviejų ar trijų savaičių jis išsiruošė kaip lygus su kitais, labiau patyrusiais aprūpinimo grandies vairuotojais.
Laškariovkos pėstininkų rūpintojėliai išsirikiavo į eilę: priekin stojo palydos grandies šarvuotis, už jo – chacholo Kolios kamazas su tautiečiu praporu keleivio vietoje, paskui jį – Stasys ir dar keturios krovininės mašinos ir antras šarvuotis. Tokia tvarka išrikiuota kolona ir pajudėjo Kandagharo brigados link.
Nors kelio būta ne itin tolimo – apie 250 kilometrų dykuma ir betoniniu keliu, – prie Kandagharo mašinų virtinė prisiartino tik pavakarę.
Įvažiavus į taip vadinamas kamazų kapines Kandagharo miesto prieigose, kur abipus betonkės riogsojo dešimtys dūchų susprogdintų ir apdegusių sovietinės armijos sunkvežimių, Stasio kūnas nuėjo pagaugais. Todėl jis iš paskutiniųjų stengėsi mažiau žvalgytis į šalis, kad, neduok Dieve, nepamatytų dar ko nors baisesnio ir nepamestų iš akių priekyje važiuojančio chacholo.
Tačiau Dievas tą dieną buvo palankus Stasiui, ir jis kartu su visa Laškariovkos pėstininkų bataliono aprūpinimo grandies kolona sėkmingai ištrūko iš tos mirties zonos.
Deja, netrukus jo jau laukė naujas išbandymas: Kandagharo miesto gatvėse virė toks chaotiškas gyvenimas, kad prie azijietiškos „tvarkos“ nepratusiam vairuotojui teko gerokai paprakaituoti milžinišku sunkvežimiu manevruojant tarp palyginti siaurą važiuojamąją dalį užtvindžiusių motorinių rikšų, lengvųjų automobilių ir jokių kelių eismo taisyklių nepaisančių pėsčiųjų.
Vis dėlto pirmasis didysis nuotykis Stasio dar laukė priešakyje.
Kai sunkvežimių kolona jau buvo išriedėjusi iš Kandagharo miesto ir iki brigados buvo likę vos keli kilometrai, Stasio dėmesį patraukė neregėtai didelė avių banda su žilabarzdžiu piemeniu ir pulkelis vietinių vaikų kelio dešinėje. Tie mažieji nenaudėliai draugiškai mojavo rankomis ir kažin ką šūkaliojo lietuviui visiškai nesuprantama kalba.
Stasiui šis reginys kiek pataisė nuotaiką ir jis buvo beatsipalaiduojąs po kupinos įtampos kelionės per kamazų kapines ir Kandagharo miestą, kai staiga tos prakeiktos avys – kad jas kur… – viena po kitos ėmė virsti per kelią, atkirsdamos jo mašiną nuo važiuojančiųjų priekyje.
Tą pačią akimirką Stasiui prieš akis iškilo chacholo praporo veidas su paskutiniais pamokymais prieš kelionę, kad kelyje negalima sustoti, kad ir kas nutiktų, kad netaptum lengvu taikiniu dūchams. Todėl instinktyvų norą sustabdyti mašiną Stasys nuginė šalin ir tik sumažino kamazo greitį…
Susidūrimo pavojų pastebėjo ir žilabarzdis piemuo. Jis kad ims mostaguoti botagu ir šūkčioti bėgdamas paskui avis, kad tos pasileido per kelią it įgeltos. Ir kai jau atrodė, kad visos riestaragės spėjo peršokti į kitą kelio pusę, Stasio kamazas kad švystels savo priekinį kairįjį ratą gerą pusmetrį į orą, tarsi būtų užlėkęs ant kokio kelmo. O po akimirkos tokį pat kankaną sušoko kiti du mašinos tiltai.
Stasiui nespėjus iki galo suvokti, kas nutiko, į mašinų koloną pasipylė akmenų kruša su baisiausiais vietinių riksmais iš pakelės. Tą pačią akimirką jaunajam Laškariovkos pėstininkų rūpintojėliui viskas tapo aišku – avelei – šakės, ir jis užgulė greičio paminą…
Bus daugiau.
