Sekite m?s? naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Lashkar Gah – Turgundi: paskutinis reisas

Publikuota: 2013 balandžio 19 Kategorija: Gyvenimas, Žmonės

Skirta 1979 – 1989 m. karo Afganistane pabaigos 24 metų sukakčiai.

Tęsinys. Pradžia (spausti čia).

Afgane kiekvienas savaip kūrė sau laimę: vieni leidosi žeminami, kad tik kaip nors prastumtų dar vieną dieną, kiti kumščiais įtvirtindavo savo viršenybę prieš armijos naujokus ir bataliono prasčiokus – granatsvaidininkus, palydovus ir kitus kareivius, nepriklausančius žvalgybos ir materialinio aprūpinimo grandims, treti gi gudrumu arba iš baimės, kad visą tarnybos laiką gali tekti praleisti poste arba skutant bulves bataliono valgykloje, dėjosi kuo tik nori, kad tik pakliūtų į vieną iš tų dviejų elitinių grandžių ir užsitikrintų sau jeigu ne saugesnį, tai bent jau įdomesnį gyvenimą.

Laškariovkos pėstininkų bataliono aprūpinimo grandyje buvo toks Sergėjus, kurį internacionalinė pareiga – ja sąjungos politbiuras pateisino Afganistano okupaciją – čia atginė metais anksčiau už Stasį iš pačios sostinės Maskvos.

Jo misija buvo itin gyvybiškai svarbi visiems to aptvaro – batalionas pėstininkų bataliono gyventojams – Sergėjus buvo vandens vežėjas.

Darbo jis turėjo iki valiai: vandeniu jis turėjo aprūpinti bataliono valgyklą, kareivių ir karininkų prausyklas, taip pat pirtį, kuri būdavo iškaitinama kartą per savaitę, ir visus 6 bataliono atraminius punktus, išsidėsčiusius aplik sovietinės armijos karinį miestelį nuo kelių iki keliolikos kilometrų spinduliu. O kur dar vanduo nuolatinio troškulio – nuo kaitros ir čarso – kamuojamiems kareiviams gerti. Tad jam teko kaip užvestam suktis.

Nepaisant to, ir Sergėjus atrasdavo laiko pailsėti.

Būtent jį – Afganistano dykumos vandens valdovą buvo labiausiai pamėgusios musės, tos nepailstančios zyzeklės, kurios vasarą, per didžiuosius karščius, kai termometro gyvsidabrio stulpelis pakildavo aukščiau 40 laipsnių pagal Celsijų, slėpdamosi nuo visa kas gyva žudančių saulės spindulių, spiečiais plūsdavo į kareivines: kai Sergėjus jam vienam žinomais smėlėtais keliais grįždavo pokaičio – vasarą Afganistane kariai keldavosi valandą anksčiau, o per vidurdienio karštį, nuo pusiaudienio iki 4 – tos po pietų, ilsėdavosi – ir priguldavo ant savo spyruoklinės lovos, musės akimoju jį apspisdavo – tarsi tik jo vieno ir laukdavo.

Tačiau varginančių klajonių dykumos keliais išvargintam vandens vežėjui jos buvo nė motais – vos tik jis išsitiesdavo savo migyje, iš karto užmigdavo, nespėjęs nė batų nusiauti.

Va tuomet ir prasidėdavo didžioji musių puota: jos rėpliojo visur, kur tik aptikdavo drabužiais nepridengtą odos lopinėlį, trypčiojo ant veido, laukdamos, kol saldaus miego pagautas kareivis pravers savo srėbtuvę, ir – pirmyn visu spiečiumi rakinėti jo tarpdančių, valyti gleivėto liežuvio ir gomurio.

Tai pamatęs ne vienas bėgdavo į lauką įkvėpti oro. Tuo tarpu Sergėjus kuo ramiausiai toliau pūsdavo sau į ūsą, kartas nuo karto paerzindamas muses palaimingo knarkimo garsais…

Kiek kartų kareivinės kaimynai prašė Sergėjaus prisižiūrėti save, gėdino, šaipėsi. Niekas nepadėjo – dykumos vandens karalius ir toliau kantriai penėjo Afganistano saulės išsekintas muses savo kūno nešvarumais. Kol atėjo laikas ruoštis namo.

Tuomet įvyko didžioji žmogaus iš Maskvos metamorfozė – per vieną dieną iš purvino žemės kirmino jis pavirto į visai stilingą sovietinės armijos vyruką: išsiprausė pirtyje, apsikirpo plaukus, nusikarpė nagus ir netgi pasikvėpino odekolonu, paskui iš kažkur ištraukė iki akinančio spindesio nušveistus pusbačius, nė vienos dykumos musės dar nepaliestą dryžuotą desantininkų „telniašką“ ir kelionei namo visiškai parengtą naują eksperimentinę uniformą – ji buvo kruopščiai persiūta pagal Sergėjaus kūno linijas, kad nekabotų kaip maišas, – nusagstytą įvairiais armijos ženkliukais ir „draugiškos Afganistano liaudies“ padėkos medaliais.

Tarsi to visiems dar būtų buvę maža, tas sumautas slavas į atsisveikinimo su „dembeliais“ rikiuotę atsinešė pilną „diplomatą“ visokių niekučių – Lashkar Gah kišlake pirktų lauktuvių namiškiams.

Tai pamačius ne vienam atvipo žandikauliai: tas rupūžė pergudravo visus.

O jis, lyg niekur nieko, atsisveikino su visais plačiai šypsodamasis: kiekvienam iš eilės paspaudė ranką, tris kartus, kaip buvo įprasta, apkabino, ir, palinkėjęs geros kloties, kartu su kitais keliais „dembeliais“ išskubėjo prie nusileidimo tako specialiosios paskirties dalinyje.

Bus daugiau.

Susiję: http://www.youtube.com/watch?v=BfHSiuTyL

Rašyti komentarą