Sekite m?s? naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Šilutiškis tremtinys „Misija Sibiras’12” dalyviams: Išpildėte mano svajonę!

Publikuota: 2012 lapkričio 19 Kategorija: Atmintis, Gyvenimas

1949 metų pavasarį į tolimą ir nepažįstamą kraštą išvežtas Antanas Mitkus atviravo su didžiuliu nekantrumu laukęs šio susitikimo. (misijasibiras.lt nuotr.)1949 metų pavasarį į tolimą ir nepažįstamą kraštą išvežtas Antanas Mitkus atviravo su didžiuliu nekantrumu laukęs šio susitikimo. (misijasibiras.lt nuotr.)

Pasakojimai apie kapinėse besiganančias karves, 45 laipsnių karštį ir miškus, išvagotus meškų pėdsakų, kuriuos „Misija Sibiras’12” dalyviai išgirdo Šilutėje iš Chakasijoje tremties dalią patyrusių tremtinių, tuomet kėlė ir šiurpą, ir nuostabą. Dabar iš šalies, kurioje sustojęs laikas, sugrįžusiems ekspedicijos dalyviams atėjo metas grąžinti skolą.

Laukė su didžiuliu nekantrumu

Šį šeštadienį Šilutės M.Jankaus pagridinėje mokykloje ekspedicijos „Misija Sibiras’12” pristatymą surengę jos dalyviai Tadas ir Benediktas buvo maloniai nustebinti. Ankstų rytą paklausyti jų įspūdžių ir išvysti tolimosios Chakasijos vaizdų susirinko sausakimša mokyklos aktų salė. Be jaunimo, į susitikimą taip pat atėjo ir nemažas būrys politinių kalinių ir tremtinių bei miesto bendruomenės atstovų. Salė buvo papuošta specialiai šiam pristatymui moksleivių pagamintomis dekoracijomis, o po renginio teko atlaikyti didžiulę klausimų laviną ir išklausyti visam jaunimui skirtas padėkas už puoselėjamą mūsų visų istoriją.

„Šio pristatymo ypač laukėme, nes atėjo metas grąžinti duoklę tiems, kurie mus išlydėjo ir sekė visą ekspedicijos eigą. Norėjosi jiems parodyti, kaip dabar atrodo jų tremties vietos, išgirsti jų įspūdžius ir tai, kas pasikeitė per tuos keliasdešimt metų… Deja, vienam jų parvežėme skaudžią žinią. Dviejų jo vienerių metukų sūnų kapo milžiniškose Ust Abakano kapinėse mums, kad ir kaip stengėmės, atrasti nebepavyko“, – sakė abu ekspedicijos dalyviai.

Beveik niekas nepasikeitė

misijasibiras.lt nuotr.

misijasibiras.lt nuotr.

Kiekvieną žodį ir ekspedicijos „Misija Sibiras’12” vietų vaizdus akimis ryte rijęs ankstyvą 1949 metų pavasarį iš gimtinės į tolimą ir nepažįstamą kraštą išvežtas Antanas Mitkus atviravo su didžiuliu nekantrumu laukęs šio susitikimo, kuris išpildė jo svajonę – bent kartą gyvenime grįžti į tas vietas, kuriose prabėgo dešimt jo gyvenimo metų. „Mes gyvenome visai netoli Abakano, kur jūs ir buvote. Ten už keliasdešimt kilometrų Ust Abakano tarybiniame ūkyje buvo mūsų gyvenvietė. Vien jau tie vaizdai, kuriuos parodėte… Viskas ten taip pat, kaip įstrigę atminty“, – neslėpdamas jaudulio sakė jis.

Pasiteiravus, kuo gi pasikeitė jo gyvenime didžiulį pėdsaką palikusi Chakasija per šitiek laiko, 1957 metais iš ten į tuo metu jau nesvetingą gimtinę sugrįžęs tremtinys šypsojosi – pagaliau išasfaltuoti keliai. (Lietuvą ne pernelyg daug žinantys vietiniai gyventojai šią vasarą ekspedicijos dalyvių ne kartą klausė, ar pas mus keliai jau išasfaltuoti – MisijaSibiras.lt) „To anksčiau niekur nebuvo. Tarp Abakano ir mūsų gyvenvietės kelias buvo ypač blogas. Paskutiniais tremties metais, kai jau buvo leidžiama išvažiuoti į miestą, tuomet buvau išsilaikęs vairuotojo pažymėjimą ir dirbau greitosios pagalbos vairuotoju. Kelias buvo toks išdaužytas, kad su ta mašina pavasarį nuvažiuoti iki Abakano buvo neįmanoma“, – prisiminė A.Mitkus.

Tuo metu „Misija Sibiras’12” pasakojant apie visą ekspediciją ramybės nedavusius gyvulius – tame pačiame ežere, kaip ir žmonės, besimaudančią karvių bandą, kaimuose ant paršelių jodinėjančius vaikus, arklius besislepiančius nuo kaitros autobusų stotelėje – buvęs tremtinys ironiškai šypsojosi. „O ką mes sakėme! Tačiau jūs nematėte, kas su tais gyvuliais darosi viduržiemį. Nors lauke ir spaudžia 40 laipsnių šaltis, karvės ganosi, kanopomis kapsto sniegą ir rupšnoja atkastą sušalusią žolę, jei ją ir žole galima pavadinti. O mes, lietuviai, jau antrais tremties metais įsigijome karvutę, ir šienu jai pasirūpindavome iš anksto. Kadangi dirbau traktorininku, tai prie jo pririšęs roges iš kalnų žolės priveždavau visai žiemai“, – pasakojo jis.

Kapą kasė visą dieną

Ust Abakano kapines, kurias „Misija Sibiras’12” komanda aplankė 11-tą ekspedicijos dieną, A.Mitkus prisiminė kaip nedideles tarybinio ūkio kapinaites, kuriose, kiek jis pats prisimena, buvo palaidoti trys lietuviai. „Pirmoji lietuvė buvo nusinuodijusi smalkėmis dėl netvarkingo dūmtraukio. Toks vyrukas Juozas užmigo kombaino priimamajame, o jam ėmus važiuoti iškrito iškart po ratais. O trečiasis senukas, kadangi buvo ištremtas be artimųjų, nepakėlęs sunkaus gyvenimo nusižudė“, – sakė jis.

Dabar Ust Abakano kapinės išplitusios milžiniškame plote. Jame beveik tris valandas, alinant 40 laipsnių karščiui, pasklidusi ekspedicijos komanda nebesurado nė vieno lietuvio kapo. Be A.Mitkaus minėtų lietuvių, šiose kapinėse taip pat turėjo būti palaidoti ir kito Šilutėje šiuo metu gyvenančio tremtinio Broniaus Buržiaus du vienerių metukų sūnūs. Nors atrasti jų kapą noras ir buvo didžiulis, tačiau to padaryti taip ir nepavyko.

„Pamenu, kartą dviese, du jauni ir stiprūs vyrai, kasėme kapą visą dieną. Ten į žemę įkasti pavykdavo apie 20 centimetrų, o tada prasideda uola. Ji nėra kaip tikras akmuo, o skeldėja. Tad 1 metro gylio duobę iškasėme per dieną. O kai laidodavome lietuvį, tai vietiniai gyventojai nustebę sustodavo pakelėse ir žiūrėjo, kas čia dedasi. Tada per kaimą nešdavome didžiulį kryžių, o eidami giedodavome. Tai vietiniams buvo neįprasta“, – tvirtino A.Mitkus.

misijasibiras.lt inf.

Rašyti komentarą