Orų išdaigomis prasidėjo šis balandis. Leidęs Vilniui pasidžiaugti saulėtomis Verbinėmis, kitą rytą užvertė puriu sniegeliu, kitur – šlapdriba. Seniau kaime apie tokius orus pasakytų – „balandis kėpį iškepė“. Tačiau pavasaris nugalės, nes jau eina paskutinės gavėnios dienos.
Krikščioniškame apeigyne jos labai sureikšmintos. Štai Didysis ketvirtadienis yra paskutinės vakarienės priminimas. Todėl bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai. Kaimuose į bažnyčią žmonės tada būdavo kviečiami būgnais ir tarškynėmis.
Didįjį penktadienį bažnyčioje pagerbiamas kryžius, nes tai yra Kristaus kančios, mirties ir palaidojimo diena. Žmonės lankydavo kapus, nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius – tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai. Šeštadienį budima prie simbolinio Kristaus kapo. Pašventinus ugnį ir vandenį, vėl sugaudžia vargonai, suskamba varpai.
Liaudiškieji šv. Velykų papročiai mūsų krašte saviti. Čia išlikę net labai archajiškų dalykų, prosenoviškų tikėjimų. Žinia, jau kadų kadaise netekusių sakralumo, tačiau atspindinčių tautos pasaulėjautą. Prisiminkime keletą įdomesnių ar retesnių.
Kaime sakydavo, kad Didžiosios savaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Vaikai trečiadienį po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą ar ant jos nupieštą žuvį ir tįsdavo aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis. Atseit, silkę varo lauk, kartu ir pabodusį pasninką. Ketvirtadienį taip darys du kartus, penktadienį – net tris.
Didysis ketvirtadienis vadinamas švariuoju arba žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turi būti išvalyta, išplauta, išvėdinta. O saulei tekant sveikatos visiems metams galima pasisemti. Tereikia susirasti upelį, atitekantį iš rytų ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu. Velykų stalo papuošimui žmonės iš miško parsinešdavo žalumynų – bruknienojų, meškauogių, pataisų. O į tvartą pabarstyti – skruzdėlyno šapų. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį keptoji nepelijanti.
Ant prieždos pastatydavo į naują puodynėlę pripiltos druskos, kuri stovės ten iki Velykų ir taps stipriu vaistu gyvuliams bei apsauga nuo perkūno. Ūkininkas sode išpjaudavo apšalusias, nudžiuvusias obelų šakas – sodas bus derlesnis. Bitininkas pakilodavo avilių kepures. Rytų Lietuvos žmonių atmintyje užsilikęs itin senoviškas burtas, kaip sustiprinti sėkmę ieškant laukinių ančių lizdų. Nagi reikia trobos kampuose priberti skiedrelių.
Bet yra ir draudžiamų tą dieną darbų. Sakydavo: malsi girnomis – vėtrą prisišauksi, ausi – velnias ateis padėti. Su kultuve žlugto negalima skalbti, nes tuo perkūną prisišauksi. Vakare dažnoje sodyboje pirtį pakurdavo. Tam vieną kitą pliauską, nors prakuroms, reiktų nugvelbti iš kaimyno skiedryno. Šiame keistokame paprotyje – giluminė mitologinė prasmė, „savo–svetimo“ pasaulio priešprieša. Svetimas – tai anapusinis, dvasių pasaulis.
Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos ir lankančios savo bažnytėlę. Penktadienį bažnyčioje neteikiama Komunija. Tam žmonės irgi sugalvojo savo paaiškinimą – kad tądien išpažinties einą burtininkai, „šeptūnai“, žadėtojai. Namuose tądien dirbama mažiau, vengiant triukšmo. Šeimininkės nekaisdavo viralo – kad daržovės šiemet geriau augtų. Jeigu kuri mergina turi slaptą svajonę, turi nuo vidurdienio iki vidurnakčio ištylėti. Tai tas noras ir išsipildys…
Didįjį šeštadienį iš bažnyčios atsinešama šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo – velykinės ugnies. Ugnį kitados parsigabendavo įdegę budę – tai ant beržo auganti pintis. Vaikai budę užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo. Ar net raiti jodavo. Išrieda tokie ugnies ratai į visas puses nuo bažnytkaimio – įspūdingas reginys! Įkūrus atneštąja ugnimi krosnį, kepami velykiniai pyragai ir verdami marginimui kiaušiniai.
Prisikėlimo šv. Mišių seniau žmonės laukdavo pernakt bažnyčioje. Nuovargio snaudulį prablaškydavo persirengėlių kipšiuku arba žydeliu pokštai. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbe uniforma ir apsiginklavusi mediniais kardais. Žemaitijoje – Viduklėje, Nemakščiuose ir kitur – būta netgi bažnytinio lėlių marionečių teatro, rodančio Kristaus kančių kelią.
Džiugus išaušta šv. Velykų rytmetis, net saulė, sakoma, tekėdama šoka. Bet tai gali pamatyti tik švarios sąžinės žmonės… O vėjo kryptis pranašaujanti būsimos vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, mat kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai šiemet gerai seksis. O jau pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais muzika ir dainomis. Merginoms skirdami pačias gražiausias: „Išeik, mergele, ant didžio dvarelio. Rūtele, rūta žalioji. Tai ir patieski margą abrūsėlį, tai ir surinksi aukso raselę, ir nusiprausi sau skaistų veidelį…“
Įdomu, kad ir dangaus ženklai ragina žmones ruoštis pavasario darbams. Štai auksinėje vakaro žaroje leidžiasi Sietynas – padrikasis žvaigždžių spiečius Jaučio žvaigždyne. Patarlė sako: „Sietynėlis žaroje – jautelis vagoje“. Nuo senų senovės pastebėta, kad prapuolus Sietynui, netrukus užkukuoja gegutė. Tada tai daržuose, laukuose prasideda didysis darbymetis – pavasarinė sėja.
Senovėje pagal šį astronominį reiškinį, mokslo kalba vadinamą heliakine Sietyno laida, būdavo tikslinamas žemdirbiškasis kalendorius ir nustatomas orės pradžios laikas. Štai kodėl Sietynas minimas tautosakoje, dainose vadinamas „broleliu“. O šį vakarą tą spiečių surasti bus labai lengva: tik per pusę laipsnio šalia jo – šviesioji Vakarė, Veneros planeta. Kad tik padangė nugiedrėtų…
Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.
