Šilutės politikų tarpusavio kare – kaip kokiame purvasvydyje

Šilutės etikos komisija, nors pasataruoju metu ji kaip niekada dažnai renkasi į posėdžius, nė vieno rajono politiko dar nepripažino pažeidus etiką ar supainiojus interesus. (Oresto Lidžiaus nuotr.)

Jau bemaž pusmetį su etikos rykšte rankose besivaidijantiems Šilutės politikams niekaip nepavyksta pakreipti šio karo eigos į kurią nors vieną pusę: purvo išlieta jau labai daug, tačiau muzikos pergalės šokiui vis dar nėra kam užsakyti.

Šį trečiadienį posėdžiavusi savivaldybės etikos komisija (toliau – komisija), lyg tyčia, ir vėl priėmė tokius sprendimus, kurie nė vienai konfliktuojančiai pusei nesuteikia nė menkiausio pranašumo: ištyrusi Šilutės „darbiečių“ lyderio, rajono tarybos nario Sauliaus Stankevičiaus skundą dėl politinių oponentų – konservatoriaus Šarūno Laužiko ir judėjimo „Taip“ pagrindu kuriamos partijos rūpesčiais pastaruoju metu gyvenančio Arvydo Jako – paskleistos galimai melagingos informacijos apie jo statybinę įmonę, komisija nusprendė apsiriboti vien tik svarstymu. Tuo tarpu Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK) pavedimą ištirti, ar jau minėtasis Šilutės „darbiečių“ vadas ir jo partietė rajono savivaldybės administracijos direktorė Ida Vasiljevienė savo veiksmais kartais nepažeidė viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų, kai pastaroji vienam iš Ekonomikos komiteto posėdžių pateikė svarstyti buvusio savo darbdavio – to paties S. Stankevičiaus įmonei galimai palankų sprendimo projektą, o šis nenusišalino nuo jo svarstymo, iš viso atmetė, prisidengusi Tarybos veiklos reglamente neva įtvirtintu posėdžio apskundimo terminu, kurį „darbiečių„ oponentai sugebėję pražiūrėti.

Komisijos posėdyje dalyvavo ir bene dažniausiai pastarąjį pusmetį Šilutėje minimas S. Stankevičius. Komisijos sprendimu atmesti VTEK pavedimą, savaime suprantama, jis liko patenkintas. Tačiau politikas nepagailėjo kritikos komisijai už tai, kad ši nepasmerkė jo įmonės šmeižikų.

S. Stankevičius tvirtai laikosi įsikibęs savo, – kad A. Jakas su Š. Laužiku viešai apšmeižė jo bendrovę „Statybų valdymo sprendimai“, neva tvirtindami, kad ši, remontuodama Žemaičių Naumiesčio muziejų, jį dar labiau apgadino, o paskui dar paprašė papildomai skirti per 700 tūkst. litų.

Savivaldybės administracija raštu komisijai paaiškino, kad nieko panašaus Naumiesčio muziejuje niekada nebuvo įvykę. Esą „Statybų valdymo sprendimų“ bendrovei pradėjus muziejaus taip vadinamą einamąjį remontą, finansuojamą pagal Kaimo plėtros programą, paaiškėjo, kad reikia atnaujinti ir visas pastato perdangas, sustiprinti kitas laikančiąsias konstrukcijas, todėl ir buvo surengtas naujas rangovo konkursas, kurį laimėjo ta pati S. Stankevičiaus valdoma įmonė.

Vis dėlto ir pats S. Stankevičius pripažino, kad šiokia tokia nelaimė muziejuje buvo įvykusi – vienas iš įmonės darbininkų prasmego į seną perdangą. Esą po šio įvykio ir buvo susigriebta įvertinti ir kitų konstrukcijų stiprumą…

Kita vertus, anot komisijos narių, statybininkas galbūt iš viso nebūtų įsmukęs į po jo kojomis prasivėrusią perdangą, jeigu muziejaus remontui iš pat pradžių būtų buvę tinkamai pasirengta. Todėl vienbalsiai buvo nuspręsta apsiriboti S. Stankevičiaus skundo svarstymu komisijoje.