Kai paleidžia nuo grandinės

Iš gyvenimo paraščių.

Anądien, regis, tai nutiko prieš Kalėdas, netrukus po Mėnulio pilnaties, išvedė mane pati į lauką ir paleido nuo grandinės.
-Bėk, – sako, - pasidžiauk laisve…

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Pasileidau per miestą tekinas, per balas šokinėdamas, praeiviams į akis plačiai šypsodamasis, svetimomis eilėmis ir dainomis laisvę šlovindamas.
Vieni tik atlaidžiai šypsojosi, kiti pirštą prie smilkinio sukiojo, bet aš buvau pernelyg laimingas, kad leisčiausi jų paveikiamas.
Tačiau po kurio laiko ėmiau pastebėti, kad daugumą vyrų jų žmonos vedžioja pririštus grandinėmis, o laisvieji vienišiai arba kažkur sulindę, arba visai nepažįstami, be to, ir laimės jų veiduose buvo sunku įžvelgti.
Galiausiai sustojau ir susimąsčiau: „Kas man iš tokios laisvės?..“
Be to, pajutau stiprėjantį alkį.
Tada apsigręžiau ir patraukiau namo.
Žinojau, kad ten manęs laukia pati.

Šviesaus artėjančio savaitgalio.