Iš gyvenimo paraščių.
Pastaruoju metu dažnai girdžiu sakant, kad auginti šunį – prabanga.
Bet ar jie žino, kiek sveikatos tai kainuoja?
Šuo nuolat malasi po kojomis, sekioja iš paskos, kad kartais ir nervai nelaiko.
Bet niekam nepasiskųsi…
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Kartą pabandžiau pasiskųsti pačiai, bet ši tik numojo ranka:
-Tavo šuo – džiaukis…
Anądien atviru laišku kreipiausi į FB draugus.
Prašiau patarti, kam galėčiau įskųsti savo šunį dėl nuolatinio (per)sekiojimo.
Ten, FB, jų tiek daug gražių ir protingų, bet, kaip paaiškėjo, prireikus tikros pagalbos naudos iš jų – ne kažką.
Tiesa, vienas patarė kreiptis į Remigijų Ž.
Tas, aišku, patartų.
Bet, gerai pagalvojus, tik paimk, žmogau, į rankas pagaliuką, kaip mat būsi suvystytas ir nubaustas…
Galvoju sau, kad galėtų būti tarnyba, į kurią galėtų kreiptis savo augintinių persekiojami žmonės.
Tačiau, žinant lietuvių būdą, gero iš to greičiausiai būtų maža.
Atvažiuotų, užfiksuotų, atimtų iš šuns šeimininką ir išvežtų jį į prieglaudą.
Uždarytų narve, prieš tai vakcinavę ir sterilizavę, ir laikytų ten, kol pasirodytų koks geraširdis šuva.
Žinoma, jeigu išvis pasirodytų.
Betgi amžinai ten žmogaus nelaikytų, o į gatvę valkatauti turbūt irgi neišleistų.
Žodžiu, šviestųsi liūdnas likimas…
Net nupurto, kai apie tai pagalvoju.
Todėl ruošiuosi kilti nuo kėdės ir prasiblaškyti.
Bet prieš tai pažvelgiu į šunį.
O šis, panašu, tik to ir laukia…
Žodžiu, šviesios likusios savaitės.
Orestas
