Iš gyvenimo paraščių.
-Dabar aš sirgsiu už suomius, – giriasi vienas.
-Jokiu būdu – tik už ispanus, – nenusileidžia kitas.
Klausaus tokių ir galvoju: sirgti už kitus – didis pasiaukojimas.
Ypač dabar, kai vis dar siaučia kovidas.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Kita vertus, iš kur tas žmonių noras sirgti?
Juk tai taip nuobodu.
Bet jeigu jau jiems taip patinka…
Gal kuris sutiktų pasirgti ir už mane, kai/jeigu kada prispaus reikalas?
Galbūt net sumokėčiau, jeigu ką.
Aišku, pagal savo išgales.
Šviesios savaitės.
Orestas
