Pūsk nepūtęs, arba Akistata su pareigūnu

Iš gyvenimo paraščių.

Penktadienio rytas.
Išsuku iš degalinės ir vairuoju miesto centro link.
Staiga šalikelėje pamatau pareigūną.
Jis pamoja ranka.
„Gal kokia nelaimė ištiko?“ – pagalvoju ir priartėjęs sustoju.

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Pareigūnas prieina, aš praveriu durelių langą.
-Kaip galėčiau pasitarnauti? – klausiu.
-Prašyčiau papūsti štai į šitą, – atsako šis ir kiša man kažkokį vamzdelį.
-Bijau, kad nieko neišeis, – sakau, – nesu tam pasiruošęs.
-O jūs nesijaudinkite taip, – ramina mane, – gal vis dėlto pavyks.
Šitaip padrąsintas, glaudžiu savo lūpas prie to vamzdelio ir iš visų jėgų pučiu.
Pasigirdo keistas garsas, panašus į švilpimą.
Prisipažinsiu, ne tokio tikėjausi.
Pažvelgiu į pareigūną.
Iš jo akių suprantu, kad nieko gero.
-Nulis, nulis, – teištaria šis.
Aš labai susigėstu.
-Jei bent iš vakaro būčiau žinojęs, – bandau teisintis. – Gal kitą kartą?..
-Kur jau ten, – numoja ranka pareigūnas ir palinki gero kelio.
Padėkoju už jo gerumą ir nuvažiuoju.
Galinio vaizdo veidrodėlyje dar spėju pamatyti, kaip pareigūnas vėl pakelia ranką.
„Gal šį kartą jam labiau pasiseks?“ – pagalvoju sau ir nuriedu savais keliais.

Šviesaus savaitgalio.