Grąžinkite vaivorykštę!

Iš gyvenimo paraščių.

-Grąžinkite vaivorykštę, – sriūbauja kaimynas Petras prie tako, liūdnu žvilgsniu palydėdamas kiekvieną praeivį. – Prašau, – jo rankos nusvirusios, o skruostu rieda ašara, – grąžinkite!
Bet žmonės tik nužvelgia jį ir nesustodami eina pro šalį.

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Vienas aš prieinu, sustoju, uždedu ranką jam ant peties.
-Kas yra? – bandau nuraminti.
Petras pakelia akis, o jose – baisi neviltis.
-Vaivorykštės nėra! – kone išbliovė.
-Kai pavasaris toks, – bandau paaiškinti, – tai vaivorykštės ir nėra.
-O gal pavasaris ir yra toks, kad vaivorykštės nėra? – net pykteli Petras.
-Ką tu, Petrai, – apkabinu seną draugą, – ką tu vėl prisigalvojai?
-Ir tu tą pačią giesmę giedi, – atstumia mane.
-Nurimk, Petrai, – tiesiu ranką.
-Atstok! – nusisuka. – Tu nieko nesupranti.
Žiūriu jam į nugarą, o jis – sau po kojom.
Praeina minutė, gal dvi.
Paskui atsisuka.
-Tu dar čia?
-Kitaip negalėčiau.
-O vaivorykštę ar gali grąžinti?
-Nesu tikras.
-Tai ko aiškini, kad pavasaris kaltas?
-Aš nieko nekaltinu, – pažvelgiu jam į akis, – tokie jau tie gamtos dėsniai…
-Atsirado, mat, mokytas…
-Vaivorykštei reik saulės irgi lietaus.
-Nusišneki.
-Sakau tau…
-O aš – tau: eik tu velniop!
Suprantu, kad pokalbis baigtas, todėl apsisuku ir nueinu sau.
Po akimirkos mane pasiveja žodžiai: „Grąžinkite vaivorykštę!..“
„Šiaip jis geras vyras, – pagalvoju sau, – bet kartais ir jam užplaukia“.

Saugokite savo (ir mano, jeigu ką) sveikatą.