Pamario žemės kronikos motyvais.
-Ko taip susikrimtęs? – anądien klausiu kaimyno Petro.
-Ir ko man nebūti tokiam, – liūdnai atsiduso, – kai potvynio žemėje tokie dalykai dedasi.
-O tai kas gi ten dabar dedasi?
-Tai kad visi žmonės krūmuose sutūpė.
-Krūmai yra labai gerai. Juose galima ne tik pasislėpti, bet ir nuveikti šį bei tą, – pamerkiau jam, – jeigu ką.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
-Pats žinau, bet man jų labai gaila.
-Kodėl? Jei jau tupi, tegu tupi.
-Šalia kelio, - staiga liūdnai uždainavo kaimynas Petras, - palei upę…
Pirmą kartą jis taip, kiek tik pažįstu. Matyt, reikalas išties labai ritmas.
-O kaip gi! – sušuko Petras, tarsi būtų perskaitęs mano mintis. – Tuos krūmus kerta. Vieną po kito. Visus iš eilės!
-Nebus krūmų, bet bus kelias, bus pievos ir upės…
-Tu nė velnio nesupranti!
-O tai ką dar turėčiau suprasti?
-O tą, kad iškirs visus krūmus.
-Ir ką?
-O tai kur žmonės tupės, kai krūmų neliks? – piktai pašnairavo į mane.
-Atsiprašau, nepagalvojau.
-Tu visada taip – krūmą matai, o žmogaus jame – ne.
-Labai atsiprašau, - baisiai susigėdau. – Bet tu taip nesikrimsk, – bandžiau raminti, – praeis metai kiti ir krūmai vėl ten žaliuos.
-Šalia kelio, – vėl uždainavo kaimynas Petras, bet šįkart linksmai, – palei upę, ten, kur žmonės krūmuos tupi…
Mačiau, kaip žmogui grįžta viltis.
Jaučiausi prie to prisidėjęs.
Ir man buvo labai gera.
Nesirkite ir jūs
Kaip visada…Orestas
