Iš gyvenimo paraščių.
-Vietos valdžia visai pamiršo mane, – skundžiuosi pačiai.
-Tai gal nemoki prieiti?
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
„Prieiti, žinoma, galėčiau, – susimąstau, – bet kaip tai padaryti, kai ji jau kuris laikas nuotolinė. Aišku, galima tikėtis atsitiktinių kontaktų. Bet jų pasekmės dažnai būna neprognozuojamos. O dabar patariama jų iš viso vengti. Dar galėčiau patykoti, kol pasirodys šiapus vieno langelio. Bet iš kurios pusės geriau prieiti, kad neišgąsdinčiau ir pats nenukentėčiau? Mat akis į akį labai pavojinga – pernelyg priartėjus gali užkrėsti besąlyginio lojalumo virusu. Iš nugaros – irgi: dar ne taip supras. O kairė/dešinė jau seniai neteko prasmės“.
-Ech, - giliai atsidustu, – taip ji ir tolsta nuo visuomenės.
-Gal jau gana tau dūsauti, geriau imkis namų ūkio reikalų, – atkerta pati. – Nelauk, kol ir aš pereisiu į nuotolinį valdymą.
Šito man jau per daug.
-Paimsiu arklą, knygą, lyrą, – užgiedu visu balsu, – ir trauksiu Lietuvos keliu!
-Trauk trauk, – neprieštarauja pati. – Tik dar šiukšlių kibirą tuo pačiu prigriebk.
-Drąsiai, aukštai iškils balsai: išauš kita gadynė!…
-Girdėjai?
-O tai ne!
-Ačiū.
Viskas.
O jūs saugokite savo (ir mano) sveikatą.
Orestas
