Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Vytautas Čepas: Nepakeliama sveiko proto našta

Publikuota: 2020 rugsėjo 24 Kategorija: Nuo'monės

VE.lt nuotr.VE.lt nuotr.

Lietuvoje jau nieko nebestebina nuolatos kylančios keistos isterijos. Visi dar prisimena, kaip sopulingos politikės buvo įsukusios vaikų atėmimo iš tėvų kampaniją. Vėliau bala žino kur pasimokę vadinamieji influenseriai, bet taip ir nesupratę, ką studijavo – mediciną ar astrologiją, – sukėlė antivakcininę isteriją. Dabar štai nauja – minios jausmingų moteriškių ir apie jas tupinėjančių elegiškų vyrukų isterikuoja dėl šunų. Isterijos keliamos dėl medžių, seksizmo, juodaodžių gyvybių svarbos, rusų, baltarusių, Astravo atominės elektrinės…

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Neteigiu, kad tai nerimtos problemos. Labai rimtos! Bet tada ir žiūrėti į jas reikia rimtai. Solidžiau ir protingiau būtų, jei profesionalūs entuziastai nelakstytų su vėliavomis gatvėmis ir laukais, o ideologiniai čiulbuonėliai per visas mass medias nepiltų ant žmonių galvų visokio niekalo. Deja, retai kam šauna į galvą mintis surinkti į būrį rimtus specialistus ir galvoti, kaip tą ar kitą problemą spręsti. Po to samdyti ekspertus ir kviesti visuomenę diskutuoti. Lietuvoje atvirkščiai – viskas prasideda isterija!

Draudimų kruša

Iš pradžių tai buvo tik nerišlus burbėjimas – Lietuvos vandenyse nebeliko žuvies! Ilgainiui tas murmėjimas garsėjo, plėtėsi ir išaugo į dar vieną isteriją.

Rugpjūčio 1 d. Klaipėdoje susirinkęs didžiulis būrys žvejų mėgėjų prie sienos kalė aplinkos ministrą ir Seimo narius. Stipriai išgąsdino, taip stipriai, kad ministras pažadėjo uždrausti verslinę žvejybą Kuršių mariose. Tiesa, vis tiek buvo nuplotas ir nušvilptas, nes mėgėjams mirkyti vandenyje plūdę kažkuo neįtiko.

Bala nematė ministro, ne jis pirmas pasidavęs minios spaudimui, ne jis paskutinis. Tačiau klausimas labai rimtas: teigiama, kad mariose nebeliko žuvies, kad verslinė žvejyba išgraibė viską iki dugno. Tačiau ar tai tiesa?

Versline žvejyba Kuršių mariose užsiima 44-46 įmonėlės, kuriose dirba apie 150-160 žmonių (be transporto darbuotojų, žuvies apdirbėjų, rūkyklų darbininkų, pardavėjų, vadybininkų, buhalterių, aptarnaujančio personalo). Visi kartu sudėjus per metus sugauna ir apdoroja apie 1000 tonų įvairios žuvies (2015 m. – 1050, o 2019 m. – 1150 tonų). Galėtų sugauti ir daugiau, bet dėl įvairių biurokratų sugalvotų vingrybių nespėja išnaudoti visų teisėtai gautų sugavimo kvotų. Verslinės žvejybos sąlygos taip suvaržytos, kad vargu ar dar būtų galima ką nors papildomai sugalvoti.

Gaudyti žuvį įmonės žvejai gali tik du kilometrai nuo kranto, tik nurodytu tikrinimo režimu ir tik tam tikromis dienomis, laimikį privalu iškrauti tik leidime nurodytoje iškrovimo vietoje, privalu pranešti, kada išplauki tikrinti gaudyklių, privalu vasarą žvejoti tik naktimis, pradėti likus dviem valandoms iki saulės nusileidimo, o tinklus ištraukti iki devintos valandos ryto. Privalomai ribojamas įrankių, gaudyklių, tinklų skaičius, taip pat laikas, kiek žvejai gali juos naudoti, privalomai ir labai kruopščiai skaičiuojamas sugautų žuvų kiekis, o apie kiekvieną į tinklus patekusią lašišą verslininkai privalo nedelsiant pranešti balso pranešimu arba žinute…

Net tokia draudimų kruša kaip grybams po lietaus dygstančioms visuomeninėms organizacijoms pasirodo per maža – uždrausti verslinę žvejybą Kuršių mariose ir kvit! Suprantama, juk tiems 300 tūkst. Lietuvoje oficialiai užsiregistravusių žvejų mėgėjų visa ta privalomų reikalavimų tirada nė motais – nusipirkai leidimą ir pirmyn!

Dirbsim Kremliui

300 tūkst. žvejų mėgėjų savo vizijose apie galutinį Kuršių marių užkariavimą toli gražu nėra vieniši. Palaiko juos ne tik aplinkos ministras, bet ir atskiri Seimo nariai, net parlamentinės partijos. Kaipgi kitaip, juk čia pat Seimo rinkimai, o šimtatūkstantinė žvejų mėgėjų armija yra jėga, galinti nulemti rinkimų baigtį.

Tačiau iki kokio nukvakimo lygio reikia nusiristi dabar, kad tiestum rankas į šio krašto šimtametes tradicijas ir tai, ką žmonės savarankiškai kūrė 30 nepriklausomybės metų! Norom nenorom, pradedi galvoti, kad tokiems veikėjams reikia valgyti daugiau žuvies, kurioje gausu Omega-3 riebiųjų rūgščių, labai gerai stimuliuojančių smegenų veiklą ir skatinančią mąstymą ne tik iki rinkimų, bet ir po jų.

Ar tokie „uždraudėjai“ pagalvojo, ką veiks neringiškiai, kurių pagrindinė veikla ir pragyvenimo šaltinis yra žvejyba, o Kintų, Drevernos, Šilutės, Rusnės žvejai?

Čia pravartu priminti, kad kiekvienais metais Lietuvos ir Rusijos atstovai susitaria dėl žvejybos kvotų. Du trečdaliai marių teritorijos priklauso Rusijai, tad jai ir atitenka „liūto dalis“: pvz., 2020 metams Lietuvai skirta 110 tonų starkių kvota, Rusijai – 260. Nežinau, kiek reikia suvalgyti žuvies, kad suprastum, jog rusai kaip žvejojo taip žvejos ir mūsų žvejų kasmetinis 1000 tonų įvairių žuvų laimikis spurdės jų tinkluose.

Tada mums nieko kito neliks, kaip pirkti šviežią žuvį iš… mėgėjų arba šaldytą iš lenkų ir iš tų pačių rusų, jeigu iki to laiko su jais mirtinai nesusipyksime, arba pangasiją, faktiškai šiukšlinę žuvį iš Kinijos.

Jei būčiau konservatorius, tikrai neišlaikyčiau – sakyčiau, kad dirbama Kremliui!

Šitą susipykimą su sveiku protu dar būtų galima pateisinti, jei kas nors kalbėtų apie žmones, kuriuos dabar taip ciniškai ruošiamasi paleisti su „terbom po svietą„. Tačiau šioje vietoje mirtina tyla. Nusispjauti, kad tos žvejų įmonėlės yra nusipirkusios šiuolaikinę žvejybos įrangą, šaldytuvus, kitą būtiną inventorių, paėmę kreditus bankuose, laimėję europinius projektus. Kas už tai sumokės?

Žvėriški mėgėjų apetitai

Jei prieš dešimtmetį vien pamario žemupyje mėgėjiškai žvejybai parduodavo 30 tūkst. licencijų, tai dabar jau 100 tūkst. Įspūdingas progresas! Yra mariose tokia vieta „ant akmenų„, kur gegužės mėnesį gausu ešerių. Anksčiau ten net labiausiai žuvingais metais galėdavai suskaičiuoti iki 30 žvejų mėgėjų katerių, o šiais metais jau 180! Jų laimikių niekas neriboja ir neskaičiuoja. Kiek ešeriukų ištraukei, tiek tavo, beje, kaip ir tų nelemtų stintų, dėl kurių pavasarėjant daliai vyrų galutinai aptemsta protas. Agurkais kvepiančių žuvelių limitas verslui Nemuno žemupyje, Kuršių mariose, Baltijos priekrantėje 470 tonų, o žvejui mėgėjui stintų kiekis neribojamas! Nesudėtinga suskaičiuoti – 3000 mėgėjų per savaitę, aišku, jei bus ledas ir gerai kibs, gali išgaudyti visą verslui skirtą kvotą (ir kur tiek suvalgo?). O juk jų ant ledo per sezoną susirenka ne viena dešimtis tūkstančių! Tad ar verta stebėtis, kad, pvz., 2013 metais mėgėjai iš marių ištraukė 300 tonų stintų, verslininkai – 240 tonų!

Mėgėjų galimybės pasižuvauti negali nestebinti. Štai jūroje dirbantys priekrantės žvejai per metus gali sugauti 115 vienetų lašišų ir apie kiekvieną nedelsiant informuoti kontrolierius. O mėgėjas per vieną žvejybą vienu laivu turi teisę į šešias, o asmuo – į dvi paprastai didžiules žuvis ir pranešinėti niekam nereikia. Klaipėdos universiteto mokslininkai, šiais metais atlikę tyrimą, nustatė, kad per tris žvejybas mėgėjai sugavo 427 vienetus (2,4 tonos) taip jų saugomų ir puoselėjamų žuvų. Belieka stebėtis, iš kur tokie žvėriški apetitai, kur tiek telpa?

Suprantama, gaudant tokiais kiekiais, verslinei žvejybai nelabai kas lieka. Tačiau draudėjai atkaklūs, jų ir regėjimas kažkoks vamzdinis, mato tik tai, kas prieš akis. Jiems nusišvilpti, kad į marias įtekančių upių žiotis baigia užnešti smėlis, dėl ko žuvys nebegali patekti į nerštavietes, neįdomu, kaip žuvų populiaciją paveikė „Grigeo Klaipėda“ pamazgos, SGD terminalas, uosto kanalo pagilinimas iki 17 metrų, kad sūrus jūros vanduo vis labiau skverbiasi į marių gilumą, kad plečiasi kormoranų populiacija, kuri, remiantis mokslininkų tyrimais, per metus suryja žuvies daugiau, nei verslinei žuvininkystei skirta kvota.

Tad klausimas labai paprastas: ar tikrai verslinė žuvininkystė yra tas besotis monstras, suryjantis mariose visas žuvis?

Nejau Lietuvoje nėra protingų ir atsakingų žmonių, nepasiduodančių isterijai, blaiviai mąstančių, kurie neleistų sunaikinti šimtmečius siekiantį žmonių verslą, ištisą kultūros plastą, formavusį pamario žmonių pasaulėjautą, istorinę savimonę ir etninę savastį, visa tai, kas daug amžių buvo šio krašto vizitinė kortelė?

VE.lt inf.

Rašyti komentarą