Kartais man irgi kyla noras balotiruotis

Kaip man galvoti, kai galvoje pilna visokių žodžių?

Kartais man irgi kyla noras balotiruotis.
Na, kuo aš prastesnis?…

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Ir pirštai į save lenkti.
Ir malkų vis dar priskaldau.
Ir miesto tarpuvartes puikiai pažįstu.
Ir apskritai, esu visaip mėtytas ir vėtytas.
Be to, ir prie svetimo gero greitai priprasčiau.
Sakau jums: geresnį, ko gero, sunku būtų ras…
-Žmogau! – staiga išgirstu poeto balsą.
-Kas yra! – susinervinu.
-Tau už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą.
-Už kokį dar daiktą.
-O tu pagalvok.
-O kaip man pagalvoti? Apie ką galvoti, kai galvoje pilna visokių žodžių?
-Iš pradžių būna žodis. Visada taip.
-Bet žodis – ne žvirblis…
-Būtent.
-Bet geriau jau jis saujoj…
-Na, matai, jau pradedi…
-Nieko aš nematau ir nieko nepradedu. Tai tu čia lendi su savo eilėraščiais, tarsi man savų žodžių būtų maža.
-Žodžių nebūna per daug. Prasmės juose dažnai būna maža.
-Ir dar kaip jų būna per daug. Pasitaiko, kad sunkiai sutelpa galvoje. O kai tik pabandai juos visus sugaudyti ir dailiai sudėti į vieną eilę, tai nieko gero neišeina. Tik pavieniai žodžiai. Po vieną į eilę. Ant balto lapo. Kol nepagelto… Ei, ar girdi? Kur tu?…

Buvo penktadienis.
13-oji.
Už lango švietė pilnatis.

Kaip visada…
Orestas